VYTAUTAS STANKUS
Vytautas Stankus. Nació en 1984, en Lituania. En 2009 terminó los estudios de filología inglesa en la Universidad de Pedagogía de Vilnius. Ha publicado tres libros de poesía: Vaikščiojimas kita ledo puse (Andar por el otro lado del hielo) en 2009, Iš veidrodžio, už (Desde el espejo, detrás) en 2014 y Skruzdžių skandinimas (El hundimiento de las hormigas) en 2016. Ha intentado nadar un par de veces, pero sin mucho éxito. Ahora ya no lo intenta. Cree que los tomates son un gran regalo para la humanidad.
Las traducciones corren a cargo de Dovile Kuzminskaite y María Sebastià-Sáez
http://circulodepoesia.com/2017/03/poesia-lituana-vytautas-stankus/
Esparta
cada vez que sobre las tres de la noche
estábamos por la calle vilniaus,
llovía, ellos se reunían, empezaban a empujarse,
se rompían las ventanas, se rompían los cuerpos,
se disolvían las aceras, y por las aceras – sangre,
por el lado nuestro zumbaban piedras
venía la policía, pero no se metían,
la ambulancia recogía a los heridos,
los vendaba, cosía los miembros,
los que todavía servían para la lucha volvían…
nosotros estábamos en esta picadora,
ella se apretaba más cerca
y hablábamos: sobre los peces pequeños,
sobre el hilo del humo que sube del cigarrillo,
sobre el zorro en la nieve, sobre los trenes
sobre poder predecir el tiempo,
de su traqueteo, de que se puede
balancearse en la barca, despertarse en la misma ciudad
de que se puede tomar el té
de la misma taza, respirar bajo el agua,
pero sobre todo hablábamos
sobre los peces pequeños en el polo norte,
sobre la nieve, nos mirábamos,
sin abrir la boca y amanecía
cuánto quería contártelo todo
el humo de una fábrica antigua se convierte en niebla,
las gatas salvajes se transforman en lobos domados,
las escaleras, que llevan hacia ningún lado – en un estado aparte,
una ciudad independiente, en cuyas ventanas está saliendo el sol
ángel, que viertes la luz en mi copa,
se está terminando el paquete de cigarrillos y no me queda otro,
así que prendemos fuego a las casas y miramos el rostro
abierto de las llamas, entonces bailamos sobre la ceniza caliente,
pisoteamos densamente, la niebla,
todo lo que los ojos ven es una mañana espesa, que se está enfriando,
mi ángel reluciente de la tristeza
con el libro sobre el hombro, cuánto quería
contártelo todo, mientras corren por el cielo
dóciles lobos y se tragan lo oscuro
20 frases con explicaciones
1
– ya es otoño.
Esto significa: hace frío y hará aún más frío; llegó el tiempo para tapar las rendijas de las ventanas, llegó el tiempo para no hablarse, escribir
2
– las puertas de mi casa siempre te están abiertas.
Esto significa: estoy muy solo
3
-una carta para usted.
Esto significa: no importa lo cabrón que seas, alguien se acuerda de ti; a veces pasa eso: otoño
4
-murió Chiortas.
Eso significa: ¿cuándo el entierro? ¿dónde se vela? ¿cuánto ponemos? ¿habrá quien nos lleve?
5
-creo que estaría bien trabajar un poco por la tarde.
Esto significa: no voy a hacer nada en absoluto
6
-creo que he atrapado a una pececita.
Esto significa: la verdad no es que tú la atrapaste, sino que te atrapó, y ni siquiera te das cuenta, quizá solo lo sospechas, cuando su risa llena la habitación con una luz suave y algo en tu interior da un vuelco
7
-y tú leíste: ¨¿los androides soñarán con ovejas eléctricas?¨
Esto significa: la película ni de lejos es la misma
8
-¡vaya, qué arreglado!
Esto significa: sus trapos son increíblemente maravillosos
9
-tal vez mi brújula esté rota.
Esto significa: la dirección nunca cambia, vayas donde vayas – siempre caminas hacia el norte, dicho de otro modo: cada puerta guía hacia otra puerta
10
-mira qué bonito…
Esto significa: no hay nada particularmente bonito, atardece y poco más, pero no hay nada más bello que sus pies descalzos
11
-ponte más cerca.
Esto significa: quiero arrimarme a ti
12
-Tomas está en reanimación.
Esto significa: está conectado, clavado con catéteres, con tubitos en las narices, con tubitos saliéndole de la tripa, esperemos que se recupere, si no, no será la primera vez
13
-le llamaremos.
Esto significa: no llamarán, en general últimamente nadie llama, es aburrido hablar contigo, eres un amigo inútil, un amante mediocre, un tronco borde, estás casi muerto
14
-….
Esto significa: quería abrazarte, pero no encuentro palabras
15
-es para ti.
Esto significa: una rosa a veces es una rosa y no hay ninguna metáfora
16
-no encuentro mi sitio.
Esto significa: a) resaca b) corazón c) su risa llenó el cuarto d) otro
17
-esta vez todo va a ser distinto.
Esto significa: esta vez todo va a ser igual
18
-estuvimos en Antakalnis.
Esto significa: visitamos a Tomas, le llevamos flores, callamos un rato
19
-no hay nada más bonito…
Esto significa: no hay nada
20
-hacía, hacía una ratita papilla.
Esto significa: duerme tranquilamente, te guardo
21
-ya es otoño.
Esto significa: el invierno está llegando
Vytautas Stankus (b. 8 of November, 1984), poet and translator, lives in Vilnius. Vytautas has studied English Philology at the Lithuanian Pedagogical University. He began publishing poems in the literary press in 2007. His first poetry collection, "Walking on the Other Side of Ice" ("Vaikščiojimas kita ledo puse"), 2009 won the Zigmas Gaidamavičius-Gėlė Prize for the best poetry debut. Literature critics suggest Vytautas as one of the most emenrgent Lithuanian poets. His second poetry book "Iš veidrodžio, už" (From the Mirror, Behind) was published in 2014. The book is chosen by competent Commission to Five best poetry books of 2014 in Book of the Year Campaign. In February 2015 Vytautas' book "From the Mirror, Behind" became a poetry book of the year 2014 in Lithuania.
BEFORE SAYING GOODBYE
7/25/2008
1.
mice are gnawing their way inside
which means that summer is ending
and rain presses its fingers over the holes
the burrow shines in the night
but no one stops by
even when it rains
earlier, there used to be snow
but even that doesn't dare
only mice gnawing into the moon
constantly scratching away:
— mama, what is that glow over there?
— child, it will be hard for you to understand:
it isn't really there, like us.
there is only the gnawing
2.
i would like for us waking
to sigh to each other quietly
and sigh quietly while it rains
and dally in bed while the rain
washes the burnt-out city
leaving only the longing
as the walls cuddle up close above us
3.
often i remember how we
drank coffee under the bridge
you would hold the glow between your fingers
as the river bent its back —
breaking
4.
when we hid in the church i saw
a swan fly over your head
— what was that, what...?
— nothing, nothing at all
already in this long dying, it's as beautiful as it gets
translated by Rimas Užgiris
PRIEŠ ATSISVEIKINANT
2008 07 25
1
pelės graužias į vidų
vadinasi baigiasi vasara
lietaus pirštai užspaudžia skyles
naktimis ola šviečia
tik niekas neužsuka,
net kai lyja
anksčiau, tiesa, būdavo sniego
bet ir tas nebedrįsta
tik mėnulio vidun besigraužiančios pelės
vis krebžda:
– mama, kas ten per žiburiukas?
– vaikeli, sunku bus suprasti:
jo iš tikro nėra, kaip ir mūsų.
yra tik graužatis
2
aš norėčiau kad mudu nubudę
viens į kitą alsuotume tyliai
alsuotume tyliai kol lyja
tingėtume keltis kol lietūs
nuplauna sudegusį miestą
tik ilgesį miesto palieka
kai virš mūsų susiglaudžia sienos
3
dažnai prisimenu mudu
geriančius kavą po tiltu
tu laikai žiburiuką tarp pirštų
upė išlenkia stuburą –
lūžta
4
kai slėpėmės bažnyčioje mačiau
tau virš galvos praskrido gulbė
– kas buvo, kas?
– ne, nieko
jau šiam mirime nebus gražiau
© Vytautas Stankus, Iš veidrodžio, už (LRS leidykla, 2014)
Poems
IT'S SNOWING
only sleep just sleep
the little death
when it's such a september —
i don't see, but i hear
that the snow is getting closer and closer
sutures through the night,
through my dream, a dog is shepherded
away from me, from me
to where the lights
and life are more —
the lord is shelling acorns through the window
and we think it's snowing
and we dance, and dance, and laugh
and forget that we died
and are raising children,
raising poppies in the fog,
the humidity leaves us wrinkle-free
still, something is lacking
that can't yet be named, snow
not even cold, it's just a big dog
taking a bite out of tranquility
translated by Rimas Užgiris
SNINGA
tik miegas tik miegas
mažoji mirtis
kada šitoks rugsėjis – –
nematau, bet girdžiu
kaip po truputį artinas sniegas
siūlės per naktį,
per sapną, genamą šuns
nuo manęs, nuo manęs
ten kur šviesos
ir gyvybės daugiau –
viešpats gliaudo už lango giles
o mes manom, kad sninga,
ir šokam, ir šokam, ir juokiamės
ir pamirštam, kad mirę,
ir auginam vaikus,
ir auginam aguonas rūke,
po to nuo drėgmės trūksta raukšlės
ir dar kažko trūksta
dabar neįvardinsi, sniegas
nešalta, tik didelis šuo
atsikandęs ramybės
© Vytautas Stankus, Iš veidrodžio, už (LRS leidykla, 2014)
Poems
SPARTA
Every night. about three, somewhere
on Vilnius Street we would stand in the rain
and they would gather, start pushing,
windows and bodies would break,
blood would mix with asphalt, sidewalks,
stones flew by our heads as
the police arrived and stood aside,
an ambulance would gather the fallen,
dress wounds, sew up loose ends,
those fit for battle always came back...
we would stand in this meat-grinder —
she would press closer
and we would talk about little fishes,
about the threads of smoke rising from our cigarettes,
about the fox in the snow, about trains
and how you can predict the weather
by their clamor, how you can rock
in a boat, wake up in the same city,
about how you can drink tea
from a single cup, breathe underwater,
but mostly we would talk
about those little fish at the north pole,
and about snow; we would look at each other,
our mouths shut tight, and the sun would rise
translated by Rimas Užgiris
SPÁRTA
kaskart apie trečią nakties mes
stovėdavom kažkur vilniaus gatvėje,
lydavo, jie rinkdavosi, imdavo stumdytis
duždavo langai, duždavo kūnai,
lydės asfaltas, ir kraujas – šaligatviu,
pro mus lėkdavo akmenys
atvažiuodavo policija, bet nesikišdavo,
greitoji rankiojo kritusius,
tvarstydavo, siūdavo galūnes
tinkami kovai kaskart sugrįždavo...
mes stovėdavom šioj mėsmalėj, –
ji prisispausdavo arčiau
ir kalbėdavom: apie mažytes žuvis,
apie dūmų siūlą kylantį nuo cigaretės,
apie lapę sniege, apie traukinius
apie tai, kad galima orą atspėti
pagal jų dundesį, galima
valtyje suptis, tam pačiam mieste nubusti
apie tai, kad galima gerti arbatą
iš vieno puodelio, kvėpuoti po vandeniu,
bet labiausiai kalbėdavom
apie mažytes žuvis šiaurės poliuje,
apie sniegą; žiūrėdavom vienas į kitą,
nepraverdavom burnos, ir išaušdavo
© Vytautas Stankus, Iš veidrodžio, už (LRS leidykla, 2014)
Poems
LEAP YEARS
April is the cruellest month.
T.S. Eliot
1.
there is a time for gathering stones
and a time for throwing them, and
a time for doing neither one thing nor the other
2.
(october second)
3.
there is time for sleep, strange dreams,
for example: a woman in a field of rye
gives birth to crows, they caw
4.
or: a man without a face climbs
a hill and sings something
from Carmina Burana
5.
or: a girl with her hair full of buzzing bees
6.
there is a time for waking
7.
(november seventh, nineteen eighty-four)
8.
there is a time for waking, to listen to
how she breathes, to hardly move,
barely breathing oneself, afraid of waking her
9.
there is a time for looking into her eyes and smiling
10.
there is a time in winter and in summer,
a time to change the time
11.
there is a time to travel
12.
(december, at which time there was no snow)
13.
there is a time for trains, for in-between
stations where it’s cold to sleep,
and public toilets where you brush your teeth
in the morning but can’t recognize
the person looking back from the mirror
14.
the blades of railroad tracks shine,
the world flies past and you think:
so where am I going? what waits
for me there?
15.
and to tell the truth, no one
waits for you whence you came
16.
and everything blends – the spoon’s
ting in the teacup coincides with
the trundle of the tracks, with
your heart’s gentle knocking, your
neighbor’s snoring takes on rhythm, melody
17.
and you find yourself whistling a fragment
of a song from a film you saw as a child
18.
what is it about?
19.
(january nineteenth, snow fell)
20.
as if about friendship, as if about love
21.
maybe it’s not time to talk about that
22.
maybe
23.
although something there was very
familiar, recognizable, there was
nothing of mine
24.
what is that film about? I seem to remember the sea;
the sea is also in my dreams, or more specifically –
lots of water, I guess, because
every morning I wake up sopping wet
25.
every morning is a time for waking
26.
(from february twenty-sixth to twenty-ninth)
27.
and here is a city with a harbor,
boats with white sails, women
with white dresses, scented hair
28.
and here the water washes my feet, and
the vault of the sky and the vault of the water
are one and the same, and no more
top or bottom remains
29.
I would like to stay, but
30.
how did I get here? where do I go next?
31.
(we ask those who where born in march to leave)
32.
I woke up: she asked:
did you hear what I was saying to you?
I told her that I had heard, even though
I had no idea, and she smiled
(she will leave me in april)
33.
the walls here are very thin, you
can hear how water drips in the kitchen,
how they complain next door, how
the tape deck tangles the tape, rips it
34.
“don’t hang your nose, gardes-marine,
whether life is silly or sweet...”
how does the rest of it go?
35.
the unity of sail and heart... no, not like that
36.
(fifteenth week, monday)
37.
there are heart lines, flutters, murmurs,
a raven thrashes through heart valves
38.
where is he from? how did he get there?
39.
from the beginning of may I had to spend
about a month in the hospital, they took
x-rays and scanned me, I swallowed pills,
slept a lot, read even more, the world
continued outside my window
40.
in other words:
same shit, different day
41.
there is a time to ask, how is life,
how are you doing, what is new, how is
your family, how are the children, have
you heard the new tom waits album
42.
october second we carried
our friend’s father to his grave,
the handles were slippery,
the weight, the understanding
that it was not him in that box
but a husk of being
43.
water rises to the sky, flows
in the veins of clouds
44.
thinking is unnecessary –
you roll the dice and
either they fall for you or they fall for you
45.
at four past five, there were three of us
at the station by the eighth wagon,
smoking while waiting for the fourth
who never showed up
46.
and everything goes according to plan,
a girl on the next bench over
takes off her shoes, we watch
the flowing river and nothing
goes according to plan
47.
there is a time for reading
48.
(from may fourth to april seventh)
49.
and if for three days you haven’t read
a single book – your words
will swim on the surface
50.
and if you turn your face to the sun –
your shadow will remain behind you
51.
and if you get seasick –
it suffices to sit under a tree
and it goes away
52.
and if you look for a while at the fire –
your dreams will pale
53.
and if she asks,
tell her your dreams, which you don’t remember
54.
how should you answer her?
55.
and if she asks:
what does your pillow smell like?
56.
what will you answer then?
56.
and if...
58.
(july twelfth, seven after five)
59.
the world flies, and I run in place,
always remaining in place, trying
not to move, not to wake her up
60.
water rises to the sky, filling
the muscles of clouds
61.
and the scent, the scent before the storm,
the wind within the trees, the windows
shiver with tension, flowers huddle,
soon, soon, soon it begins
62.
(from august sixth until...)
63.
and lightning burned out her retina
and lightning burned out her retina
64.
_ _ _ _ _ _ _ _ _
65.
april
66.
it’s very important not to move
translated by Rimas Užgiris
KELIAMIEJI META
Balandis – žiauriausias mėnuo
T. S. Eliot
1
yra metas akmenis rankioti
ir metas juos mėtyti, ir
metas yra nedaryti nei vieno, nei kito
2
(spalio antroji)
3
yra metas miegui, keistiems sapnams,
pavyzdžiui: moteris rugių lauke
gimdo varnas, jos krykščia
4
arba: vyras be veido kopia
į kalvą ir gieda kažką
iš Carmina Burana
5
arba: mergina, plaukai pilni dūzgiančių bičių
6
yra metas nubusti
7
(lapkričio septintoji, aštuoniasdešimt ketvirtieji)
8
yra metas nubusti, klausytis,
kaip ji kvėpuoja, beveik nejudėt
pačiam vos kvėpuojant, bijoti pažadint
9
yra metas žiūrėti jai į akis ir šypsotis
10
yra metas žiemos beigi vasaros,
metas persukti laiką
11
yra metas keliauti
12
(gruodis, tąmet sniego nebuvo)
13
metas yra traukiniams, tarpinėms
stotelėms, kur šalta nakvoti,
viešiesiems tualetams, kur valaisi
dantis rytais ir negali atpažinti
žmogaus, kuris žiūri iš veidrodžio
14
bėgių ašmenys spindi,
skrieja pasaulis pro šalį ir galvoji:
o kur aš važiuoju? o kas
ten manęs laukia?
15
nors ten, iš kur važiuoji, irgi, tiesą pasakius,
nieks ypatingai nelaukia
16
ir viskas susilieja – šaukštelio
skimbčiojimas arbatoj sutampa
su dundesiu bėgių, su dusliu
širdies beldimu, kaimyno
knarkimas įgauna ritmą, melodiką
17
ir pagauni save švilpčiojant fragmentą
dainos iš matyto vaikystėje filmo
18
apie ką jis?
19
(sausio devynioliktąją iškrito sniegas)
20
lyg apie draugystę, lyg apie meilę
21
galbūt dar ne metas apie tai kalbėti
22
galbūt
23
nors ten būta kažko labai
pažįstamo, atpažįstamo, mano
nebuvo nieko
24
apie ką tas filmas? lyg atsimenu jūrą;
mano sapnuose irgi jūra, tiksliau –
daug vandens. taip spėju, nes
kasryt nubundu kiaurai šlapias
25
kasryt yra metas nubusti
26
(nuo vasario dvidešimt šeštosios iki dvidešimt devintosios)
27
ir štai miestas turintis uostą,
laivai baltom burėm, moterys
sukniom baltom, kvepiančiais plaukais
28
ir štai vanduo skalauja man kojas, ir
skliautas dangaus, ir skliautas vandens
yra vienas ir tas pats, ir nebelieka
viršaus nei apačios
29
pasilikti norėčiau, bet
30
kaip aš čia patekau? kur toliau?
31
(kovo mėnesį gimusius prašom išeiti)
32
nubudau: ji paklausė:
argirdėjai, ką tau kalbėjau?
atsakiau, kad girdėjau, nors
net neįtariau, ji šypsojos
(balandį ji mane paliks)
33
čia labai plonos sienos, viskas
girdisi: kaip laša virtuvėj vanduo,
kaip gretimam kambary dejuojama,
magnetofonas ima velti juostelę, nutraukia
34
„nenukabinkime nosies, gardemarinai,
ar būtų gyvenimas kvailas, ar būtų puikus...“
kaip ten toliau?
35
vienybė burės ir širdies... ne, ne taip
36
(penkiolikta savaitė, pirmadienis)
37
yra širdies linijos, permušimai, ūžesiai,
širdies vamzdžiuose blaškosi juodvarnis
38
iš kur jis ten? kaip pateko?
39
nuo gegužės maždaug mėnesį
teko praleisti ligoninėj, švietė
mane ir skanavo, rijau tabletes,
daug miegojau, skaičiau dar daugiau.
pasaulis už lango tęsėsi
40
kitaip sakant: vyko
tas pats per tą patį
41
yra metas klausti, kaip gyvas arba
kuo gyva, kas gi naujo, kaip laikos
šeima, kaip vaikai, ar jau girdėjai
naują t. waitso albumą
42
spalio antrąją nešėm
draugo tėvą į kapines,
karsto rankenos slidžios ir
svoris, ir supratimas,
kad šioj dėžutėje jo nėra,
tik lukštas buvimo
43
vanduo kyla į dangų, srūva
debesų kraujagyslėm
44
nieko nereikia galvoti –
rideni kauliukus ir
arba iškris, arba iškris
45
po keturių penkios, stotyje
prie aštunto vagono buvom
trise, rūkydami laukėm ketvirto,
kuris taip ir nepasirodė
46
ir viskas klostosi pagal planą,
mergina prie gretimo suolo
nusiauna batus, žiūrim
į tekančią upę ir nieks
pagal planą nevyksta
47
yra metas skaityti
48
(nuo gegužės ketvirtosios iki birželio aštuntosios)
49
o jeigu tris dienas neskaitei
jokios knygos – tavo žodžiai
plauks paviršiumi
50
o jeigu veidą atsuksi į saulę –
šešėlis pasiliks tau už nugaros
51
o jeigu sergi jūros liga –
užtenka prisėst po medžiu
ir praeis
52
o jeigu ilgai žiūrėsi į ugnį –
tavo sapnai nubals
53
o jeigu ji paprašys:
papasakok savo sapnus, kurių neprisimeni
54
ką jai atsakysi?
55
o jeigu paklaus:
kuo kvepia tavo pagalvė?
56
ką atsakysi tada?
57
o jeigu...
58
(liepos tryliktoji, po penkių aštuonios)
59
skrieja pasaulis, o aš lieku vietoj,
visuomet lieku vietoj, stengiuos
beveik nejudėti, kad jos nepažadinčiau
60
kyla į dangų vanduo, užpildo
debesų raumenis
61
ir kvapas, tas kvapas prieš audrą,
ir vėjas medžiuose, iš įtampos
virpa langai, gėlės susigūžia,
tuoj, tuoj, tuoj prasidės
62
(nuo rugpjūčio šeštosios iki... )
63
ir žaibas nutvilko tinklainę
ir žaibas nutvilko tinklainę
64
– – – – – – – – –
65
balandis
66
labai svarbu nejudėti
© Vytautas Stankus, Iš veidrodžio, už (LRS leidykla, 2014)
Poems
-
No hay comentarios:
Publicar un comentario