GYTIS NORVILAS
Gytis Norvilas (24 de diciembre de 1976, Jonava, Lituania) poeta, traductor, ensayista. Gytis ha estudiado Teoría de la historia e Historia de la cultura en la Universidad de Vilnius. Empezó a publicar en la prensa en 1997. Ha publicado los libros de poesía: Akmen-skeltės 2002 (Piedra-pedazos), Skėrių pusryčiai 2006 (Desayuno de langostas), Išlydžių zonos 2002 (Las zonas de descarga). Con su primer libro, Piedra-pedazos mereció el premio del Festival de poesía de Druskininkai. Su poemario Las zonas de descarga recibió el premio al libro más creativo del año 2012, otorgado por el Instituto de la literatura y el folclore lituanos. Gytis Norvilas es miembro de la Unión de escritores de Lituania. Vive en Vilnius, trabaja como editor del semanal cultural Literatūra ir menas (Literatura y arte). Traduce poesía y prosa del alemán y el ruso. Ha traducido y publicado obras de la antigua poesía indígena, tuviana, poetas alemanes y austriacos como Albert Lichtenstein, Hugo Ball, August Stramm, Kurt Schwitters, Hans Magnus Enzensberger, Günter Eich, Wolfgang Weyrauch, Nicolo Born, Hans Carl Artmann, Ingeborg Bachmann, Christoph Meckel, Jürgen Theobaldy, Durs Grünbein, Robert Schindel, Josef Winkler etc.
Traducido por Dovile Kuzminskaite
http://circulodepoesia.com/2017/03/poesia-lituana-gytis-norvilas/
“la poesía tiene que ser luchadora, incómoda, por lo menos tentar al autor, al lector y al lenguaje. No tendría que reconfortar, solo cuando quita esperanzas, ilusiones y fantasmas. No estoy seguro si soy poeta ni tampoco me importa”
Gytis Norvilas
la letanía de la envidia durante el san olvido y los páramos
…y si encontraras tu mujer, deberías morir en el mismo instante…
de una conversación de borrachera entre D, Z y G.
I
envidio a la avenida de los árboles que te traga con gula. a la flor del tilo que cayó sobre tu hombro, en el delta de tus pechos, en donde confluyen los riachuelos de las miradas. envidio a tu ropa, sobre todo a aquella que está más cerca de tu cuerpo. envidio a tus pendientes, alfombra, peine, mechero, que con su luz mira a tus ojos. envidio al chirriar del puente, sobre el que vas, y a la campana de la iglesia, su zumbar que se adentra en tus oídos. envidio tanto—
II
envidio al papel fotográfico, a los reveladores, al reloj al que miras esperando la salvación, envidio a tu bañera blanca, a tu esponja y al jabón.
soy completamente tonto, nada depende de mí, ni siquiera yo mismo— envidio al caballo que resopla, que arrastra en círculo un carro lleno de niños, tú los miras sonriendo. envidio tanto. ni siquiera tú misma sabes cuánto envidio. hasta a la mariquita que parece que existe en este mundo sin ningún motivo, ni que hablar de los gilipollas, que se frotan a tu alrededor con la baba colgando. envidio al agua sagrada, en la que sumerges los dedos antes de santiguarte, envidio al pozo del que bebes.
III
envidio a las aceras, estas especialistas en faldas y enaguas. a medianoche, cuando de repente desapareces no se sabe dónde. envidio al aire, del que están llenos tus pulmones, a las cortinas rojas, a las que te arrimas, por estas, por sus pliegues como si fuesen ríos de la montaña corre la sangre. envidio a las combas de los senderitos que calcan tus curvas. envidio al otoño, que procura chupar tus pechos. hasta a la gallina, ya basta karamba, hasta a la gallina que desplumas pluma por pluma en el umbral. envidio tanto
IIII
ya es el final, locura, envidio hasta al caracol estirado, arrastrándose lentamente hacia su muerte, que está a 120 kilómetros de ti, pero se está acercando, se está acercando—
sapo, serpiente, olvido, este tiene curvados sus cuernecillos tan sensualmente, páramos sagrados, tan poco piadosamente—
yo rezo y pido a aquel caracol que se arrastre más lento, que la tierra gire más lento.
envidio tanto—
IIIII
envidio a la bóveda del cielo, su profundidad, sus constelaciones: acuario, capricornio, lagartos con las piernas abiertas, escorpio, el perro pequeño, la flecha, los baños de burbujas de las galaxias y al cometa ciego que pronto chocará contra mí, me golpeará las piernas con su cola. envidio a aquella osa mayor, cosa, fosa, estanque —llamadla como queráis— en los que se sumergen las anclas de la muerte, llenas del vodka del olvido. me lo tragaré todo yo mismo, aunque no haya fondo para esta vajilla. envidio tanto—
IIIIII
—corro, grito, camino por los techos con la cabeza mirando hacia arriba, me caigo, los nudillos ensagrentados florecen como mecereones
—sacudo las manzanas rojas invernales de un árbol enorme (ni siquiera de un manzano), y a la tierra caen coágulos. Los recolecto en mi regazo, que más se puede hacer. muerdo mi mano de rabia. envidio tanto—
—uiero —uiero, —uiero -grita un pájaro nocturno en la cima de aquel árbol, clavando las uñas en la oscuridad. soy mortal como nunca. soy esta oscuridad.
tranquilidad
un saco negro –dentro mi cuerpo
toda la desnudez sobre una alfombra azul
las violetas salen de ella y se encogen hacia el calor
me quitan el deseo de levantarme cambiar la dirección
por una que ya conocen todos los registros
los dientes se ponen en fila para morder el aire después de un beso de despedida
todas las partes del cuerpo aparte —han declarado la independencia
un mapa roto guía hacia las afueras
emigrantes insectos cucarachas
cruzan las fronteras en vertical
sin considerar los cordones de la soledad
porque ahora todo es posible
mi yo es inalcanzable hasta para los entomólogos
tumbado tan pacíficamente tumbado saludo marcialmente
(como un marinero desde el puente de un submarino que se está sumergiendo):
a los jardines en flor bajo los cimientos bajo tierra
al techo y el cielo
a los vecinos que hacen el amor solo los fines de semana
(suaves equipamientos de albornoces)
al paté que revienta en sus frigoríficos
a diez muchachos —diez budas sobre el techo
que a caballo sobre las antenas doman a los ángeles
y disparan con los calabacines demasiado maduros
porque la muerte es fuerte como fuerte
porque el amor es fuerte como los silencios mortales
un movimiento involuntario del músculo de la cara
escurridizo como un animal recién nacido—
—en un saco negro
preparado para aguantar cualquier exceso de presión
porque ahora todo es tranquilidad
se reparten mi cuerpo las violetas sonrientes
Gytis Norvilas (b. 24 of December, 1976 in Jonava) poet, translator, essayist. Gytis has studied Theory of History ant History of Culture in Vilnius University. He started to publish in press in 1997. His published books: Akmen-skeltės, 2002 (Stone-splits), Skėrių pusryčiai, 2006 (Breakfast of Locusts), Išlydžių zonos, 2012 (Discharge zones). His first book Akmen-skeltės appeared in 2002, and was awarded with the Prize for Poetic Debut of the Festival Druskininkai Poetic Fall. The book "Išlydžių zonos" was awarded by The Institute of Lithuanian Literature and Folklore as the most creative published work of 2012. The book was chosen by competent Commission to Five best poetry books of 2012 in Book of the Year Campaign.
Member of Lithuanian Writers Union. Lives in Vilnius. Editor of weekly cultural periodical "Literatūra ir menas" (Literature and art)
He translates poetry and prose from German, Russian. Translated and published Tuvans, Old Indians poetry; also a number of works of German and Austrian poets, i.e. Albert Lichtenstein, Hugo Ball, August Stramm, Kurt Schwitters, Hans Magnus Enzensberger, Günter Eich, Wolfgang Weyrauch, Nicolo Born, Hans Carl Artmann, Ingeborg Bachmann, Christoph Meckel, Jürgen Theobaldy, Durs Grünbein, Robert Schindel, Josef Winkler etc.
BACKBONING
I have a backbone – when I’m in unfamiliar surroundings I’m a stoic
I have a backbone – when I’ve swallowed a snake
I have a backbone – when I lie on the road’s dividing line
I have a backbone – when I winter in the tree wearing my father’s coat
I have a backbone – when I lean on eternity’s boundary marker
my face turned toward the sun’s udder
I have a backbone – when I walk barefoot in the hospital ward
I have a backbone – when the shaman shoots it at the squirrel
I have a backbone – when I embrace the trolley station’s pole without a schedule
I have a backbone – when at midnight I sacrifice my sweat to Tlazolteotl
my backbone – a ladder to the anthill tower
my backbone – a hair broken by a nail
my backbone – the lamancha of catastrophe uniting father and mother
my backbone – a boulder crushing roller
pulled farther offshore by seals
my backbone – a poison gas capsule swallowed by the sea
only a hanger for keys to the morgue of loneliness
my backbone – a pole of sulphur sulfide in the pit of the ocean
around which in the lava’s light dance drunken mollusks
my backbone – in the grass of childhood watered by dungwash
when with my brother clinging to lapels
we shook down the lights in the August dusk
we buried them
we were successful I wasn’t seen
that was the case
© translated by Jonas Zdanys
STUBURĖJIMAS
turiu stuburą – kai neatpažįstamoj aplinkoj esu stoikas
turiu stuburą – kai prarijęs gyvatę
turiu stuburą – kai guliu ant kelio skiriamosios juostos
turiu stuburą – kai tėvo paltu žiemoju medyje
turiu stuburą – kai atsirėmęs į amžinybės riboženklį
atsisukęs veidu į saulės tešmenį
turiu stuburą – kai palatoje vaikštau basas
turiu stuburą – kai šamanas juo šauna į voverę
turiu stuburą – kai apsikabinęs trol. stotelės stulpą be grafiko
turiu stuburą – kai vidurnakčiais Tlasolteotlai aukoju prakaitą
mano stuburas – kopėčios į skruzdėlyno kuorą
mano stuburas – nagu pertrauktas plaukas
mano stuburas – katastrofų lamanšas jungiantis tėvą ir motiną
mano stuburas – riedulių traiškymo volas
tempiamas ruonių tolyn nuo kranto
mano stuburas – iprito kapsulė praryta jūros
jis tik raktų pakabukas nuo vienatvės morgo
mano stuburas – sieros sulfido stulpas vandenyno duburyje
aplink kurį lavos šviesoj šoka apsvaigę moliuskai
turiu stuburą – srutom laistomoj vaikystės pievoj
kai su broliu įsikabinę į atlapus
krėtėme šviesulius prietemoj rugpjūty
juos užkasėm
pavyko manęs nesimatė
toks atvejis
© Gytis Norvilas, Skėrių pusryčiai: Eilėraščiai (LRS leidykla, 2006)
FROM ZERO EXISTENCES
close your eyes –
what you now see
belongs to you
Günter Eich
0.
I you he she we you they them – the apertures of zero open – – –
1.
when the reptile, tangled in the hair of time, holding it with its legs mouths
the apple of paradise
2.
when the kingfisher, stiff on a branch, above the current aims for the young fish –
I am its color, the game of the poison of bile, its reflection, a shadow on the bottom,
of which it is not afraid
3.
when in the neglected city with a teargas pistol in my bosom (it is
loaded with me) I see the sinking shacks of Šnipiškės, near them are still partying,
shouting the shadows of men, women children
they died like that – like that, there, human
4.
when the last movements of the eyes under water, the last bubbles
of air rising from the mouth, draws closer the beauty writhing with snakes
5.
– – – I understood only just now – and it appears too late – good fortune is when
you can do everything slowly: die or lift the weight, sink floating on the Lethe
on a tarpaulin or let go a quetzal’s feather on a humming saw, cut
the arm of the cherry tree on which I now sit – – –
(because of the quivering ripened red eye-pupils fall from hands, roll –
they are pressed by the foot of a tail-coated black angel)
6.
when I pinch the comet’s tail with the door – – –
7.
when I catch myself talking with a dead god, offer him calvados,
invite him into the recovery room, what’s worst – he happily keeps
company with me, asks me to lend him a little – – –
8.
when you are god’s unpaid honorarium for his dubious creative work
9.
when feeling the rhythm I go down the stairs into the absolute darkness below
– – –
children sitting on a small bench keep rhythm with tin spoons as
after daybreak – and if they stopped?
10.
when belching with lamb-meat, with blood on the other side of the world causes
earthquakes, rivers overflow their banks, kicking off their boat shoes, and
do not return, the radio during the sports news laconically announces
in a castrato’s voice: “In Somalia during the flood crocodiles harvested 8 people”
–
enjoy!
11.
nature has no nationality – that consoles me
12.
who will say that time is not the “o” hole in the word psychosis
but the stabbings of a knife – black stains on the “i” in the word demise
a hook in the back – the flourish of the letter r” in the word horizon
that’s how signs and language fall apart, only criminal offences and sorties remain,
psychosis, demise, horizon – language first gives birth to demons –
poetry as unimaginable as if after fierce butchery
(all the dots above the “i” are an illusion)
13.
when I’ve thrown my head back at dusk, in the centre of Vilnius, I watch the horde
of black crows swooping in gusts of wind on the steppes of heaven, in no way able
to understand – what determines the direction of its movement? wind, darkness,
chance or the spears of the naked trees?
14.
when we all cut ourselves – and not for anything base – but from custom –
blessed silence will stand – it will be shaken by hummingbirds fat from blood
(I would like there to be small lumps of silt or clots under their nails)
15.
while sitting at the table, during my grandfather’s funeral, my father’s hair begins
to burn – I sit alongside, sit with fish eyes (the image of bait frozen in
my pupils) biting the fork – just don’t laugh – it’s not funny – the hands
of heaven are too ferocious
16.
when clocks tick geminating death – we must try to help this time
end itself
17.
poetry must put you it into a corner or a goal stretching across the entire horizon,
take away the final hope – only then do you begin to live without leaning on
illusions – – –
it seems I stand there myself – a blind crippled goalkeeper – overtaken by palsy
with a hiccupping prostate before the epoch’s wall, wanting as if to unmask
something – – –
18.
only longing can still rescue our heads and thought up (the most
real) gods. longing not for something concrete, not thing or time, not woman, but longing of its own accord, which rounds out like dirt
the long-worked knife
© translated by Jonas Zdanys
IŠ NULINIŲ BUVIMŲ
užmerk akis –
ką dabar matai
priklauso tau
Günter Eich
0.
aš tu jis ji mes jūs jie jos – atsiveria nulių angos – – –
1.
kai roplys, įsiraizgęs laiko plaukuose, prilaikydamas kojom apžioja
rojaus obuolio auką
2.
kai tulžys, sustingęs ant šakos, virš srovės taikosi mailiaus –
aš jo spalva, tulžies nuodų žaismas, jo atspindys, šešėlis dugne, kurio jis nesibaido
3.
kai apleistam mieste su dujiniu pistoletu užanty (jis manim užtaisytas) stebiu Šnipiškių smengančias lūšnas, prie jų dar puotauja, krykščia vyrų, moterų, vaikų šešėliai
kai tokie mirę – tokie, va, žmogiški
4.
kai paskutiniai akių judesiai po vandeniu, iš burnos kylant paskutiniam oro burbului, priartina gyvatėm besiraitantį grožį
5.
– – – tik dabar supratau – ir matyt per vėlai – laimė yra tai, kai viską gali daryti iš lėto: mirti ar kelti svarmenį, grimzti plaukiant Leta ant brezento ar kecalio plunksną paleisti ant zvimbiančio pjūklo, pjauti vyšnios ranką ant kurios pats sėdžiu – – –
(nuo tirtėjimo iš delnų byra išnokę raudoni akių vyzdžiai, nurieda – juos koja paspaudžia frakuotas juodas angelas)
6.
kai durimis priveriu kometos uodegą – – –
7.
kai pagaunu save kalbant su mirusiu dievu, siūlau jam kalvadoso, kviečiu jam reanimaciją, kas baisiausia – jis mielai su manimi bendrauja, prašo jam dar kiek paskolinti – – –
8.
kai esi dievui neišmokėtas honoraras už jo abejotiną kūrybinį darbą
9.
kai pajutęs ritmą leidžiuosi laiptais į požemius absoliučioje tamsoje – – –
vaikai susėdę ant suoliuko alaviniais šaukštais muša ritmą jau įdienojus – o jei jie liautųs?
10.
kai rūgtelėjimai aviena, krauju kitoj žemės pusėj sukelia žemės drebėjimus, upės išeina iš krantų, nusispyrusios valčių batus, ir nebegrįžta, radijas per sporto žinias lakoniškai praneša kastrato balsu: "Somalyje per potvynį krokodilai sudorojo 8 žmones“
–
skanaus!
11.
gamta neturi tautybės – tai mane guodžia
12.
kas pasakys, kad laikas nėra „o“ raidės skylė žodyje beprotybė
o peilio dūriai – juodos dėmės ant „i“ žodyje mirtis
kablys į nugarą – „r“ raidės išraitas žodyje horizontas
taip subyra ženklai ir kalba, lieka tik nusikaltimai ir išpuoliai, beprotybė, mirtis, horizontas – kalba pirma pagimdo demonus –
poezija nebeįmanoma kaip po nuožmių skerdynių
(visi taškai ant „i“ tėra iliuzija)
13.
kai atkraginęs galvą prietėmy, vidury Vilniaus, stebiu juodąją varnų ordą pikiruojančią šuorais dangaus stepėse, niekaip negalėdamas suvokti – kas nuduoda jos judėjimo kryptį? vėjas, tamsa, atsitiktinumas ar plikos medžių ietys?
14.
kai visi išsipjausime – ir ne dėl ko nors niekingo – o iš įpročio – stos palaiminga tyla – ją virpins nuo kraujo nutukę kolibriai (norėčiau būt bent dumblo gumulėliu ar krešuliu jų panagėse)
15.
kai užstalėj, per senelio šermenis, užsidega tėvo plaukai – po šiol sėdžiu šalia, sėdžiu žuvies akimis (vyzdy sustingęs masalo atvaizdas) sukandęs šakutę – tik nejuokinkit – nejuokinga – dangaus rankos perdėm nuožmios
16.
kai laikrodžiai klaksi pumpuruodami mirtį – reikia padėt nusibaigt šitam laikui
17.
poezija turi pastatyti į kampą arba į vartus, kurie per visą horizontą, atimti paskutinę viltį – tik tada pradedi gyventi neatsispirdamas į iliuzijas – – –
regis aš pats ten stoviu – aklas raišas vartininkas – ištiktas stabo su žagsinčia prostata prieš epochos sieną, norėdamas, neva, kažką demaskuoti – – –
18.
tik ilgesys dar gali išgelbėti mūsų galvas ir susigalvotus (pačius tikriausius) dievus. ilgesys ne kažko konkretaus, ne daikto ar laiko, ne moters, ilgesys pats savaime, kuris apvalo kaip žemė ilgai dirbusį peilį
© Gytis Norvilas, Išlydžių zonos: Eilėraščiai (Kitos knygos, 2012)
FACE FACE FACE
a face is a background – a stretcher bar for the city’s ritual masks – a face is
a face no matter how much it widens I like it when it widens as if the sun is widening
a face says nothing only mouths speak Munch – a face is only a silhouette
of a scream – it is not necessary to a scream except like an echo
a face dies last (I’ll forget nails and hair) – it opens into
fall when collars are worn in frames street
faces were seen too clearly by Cezanne – on the linen leaving a white
polygonal stain –
a face is nerves muscles eyes twitchings – a nest of scenes with
lapwings – covered by water
a face is more a demonstration of a crime than a lawyer – a face –
the flagbearer of begging
on the field of battle faces are necessary so they’d recognize bodies
so you’d recognize fear in the middle of a forest far from the settlements –some
faces don’t differ from those of snakes –
fossilized faces – which split into uncountable eyebrow
fragments
if you want to drive yourself crazy – ask yourself: "what‘s my face?" and run to the
television
I like faces when they are coalminers’ – when they’ve gone to the mines – when
they return from the mines
on their faces bringing the mountains back to their women – leaving them on
breasts and lips - - - - - - - - - -
a face is a mine that collapses – or remains an empty cavity – for the dampness
of streets the darkness of bats
faces speaks when the concentrated methane gas explodes . . .
© translated by Jonas Zdanys
VEIDAS VEIDAS VEIDAS
veidas yra fonas – miesto ritualinių kaukių porėmis – veidas yra
veidas kiek jis plečiasi man patinka kai plečiasi lyg plėstųsi saulė
veidas nieko nesako kalba tik burnos Munchas – veidas tik šauksmo
siluetas – šauksmui jis nereikalingas nebent tik kaip aidas
veidas miršta paskutinis (užmiršiu nagus ir plaukus) – jis anga į
rudenį kai apykaklės rėmuose nešiojamas gatvių
veidus per daug gerai matė Cezanne‘as – drobėj palikdavęs baltą
dėmės poligoną –
veidas yra nervai raumenys akys trūkčiojimai – vaizdų gūžta su
pempėmis – užpiltos vandeniu
veidas labiau nusikaltimo įrodymas nei advokatas – veidas –
išmaldos vėliavnešys
mūšio laukui veidai reikalingi kad atpažintų kūnus
kad atpažintum baimę vidury miško toli nuo gyvenviečių – kurių
veidai nesiskiria nuo gyvačių –
suakmenėję veidai – kurie skyla į nesuskaičiuojamų antakių
skeveldras
nori apsidurninti – klausk savęs: „koks mano veidas?“ ir bėk prie
televizoriaus
man patinka veidai kai jie angliakasių – kai jie išėję į šachtas – kai
grįžta iš šachtų
ant veidų parnešdami savo moterims kalnus – palieka juos ant
krūtų ir lūpų - - - - - - - - -
veidas yra šachta kuri užgriūna – arba lieka tuščia ertmė – gatvių
drėgmei šikšnosparnių tamsai
veidai prakalba kai sprogsta susikaupusios metano dujos …
© Gytis Norvilas, Skėrių pusryčiai: Eilėraščiai (LRS leidykla, 2006)
HAPPY – WHILE IN THE LAKE – – –
...we messed the sheets up with our backs, exchanged vertebrae –
played with our bones...
I
slipping across the lake in a boat, to the other bank – – –
I caress your throat with the blade of my tongue, climb on your neck, shoulders, lick
your wrists, fingers, dive into the well of your bellybutton, your groin. suck into the whole
of summer like a lurking tick.
slipping across the lake in a boat – – –
I slurp away the chin’s juicy pear, in which bees party, pluck
the ripened plums of breasts. they are ready to rip from their fullness, and wiggle like lambs
flying from the hill.
slipping across the lake in a boat – – –
I caress temples with my cheek, pass across eyebrows and forehead, with my lips pinch off
a ripened grape – of sweat – – –
II
when we slipped across the lake in a boat at night, not having a place to hide their shame
stars coughed into closed fists. we waved with flags of clothing, and rowing
with our feet we drowned nets of memory, tore away anchors that tied
us to the earth. an opposing wind shoved our moans back into our throats, screams and
squeals – – –
not having a place to hide their shame stars coughed into closed fists – – –
when we hoisted to the other bank, to the provincial town, Hades I think, the moon
laughed with a full throat – – –
and we soused the ferryman and left him lying in the rushes. for the money we owed him
we intended to buy opium and rakia. the closer we got to the bank – the farther it receded.
we could see troughs surrounded by animals, Pan playing on a bone. not having a place
to hide their shame stars coughed into closed fists and stared into the lakes – earth’s
open wounds, in which we wriggled, worms brimming with passion, hungry to live
and die in desire. each for two. happy – until in the lake, among these infinitives
– – –
© translated by Jonas Zdanys
LAIMINGI – KOL EŽERE - - -
... stuburais kedenome patalus, keitėmės slanksteliais –
žaidėme savo kaulais...
I
sklendžiant valtimi per ežerą, į kitą krantą - - -
liežuvio geležte paglostau tavo gerklę, nusliuogiu kaklu, pečiais, lyžteliu riešus, pirštelius, neriu į bambos šulinį, kirkšnį. įsisiurbiu it visą vasarą tykojusi erkė.
sklendžiant valtimi per ežerą - - -
nučiulpiu smakro prisirpusią kriaušę, kurioj puotauja bitės, nuraškau prinokusias krūtų slyvas. jos iš pilnatvės taikosi plyšti, o kruta it avelės lekiančios nuo kalno.
sklendžiant valtimi per ežerą - - -
skruostu glostau smilkinius, perbraukiu antakius ir kaktą, lūpomis nugnybiu prisirpusią vynuogę – prakaito - - -
II
kai sklendėme valtimi per ežerą naktį, iš gėdos neturėdamos kur dėti akių į kumščius kosėjo žvaigždės. mojavome drabužių vėliavomis, o irkluodami kojomis paskandinome atminties tinklus, nutraukėme inkarus, rišusius mus prie žemės. priešinis vėjas atgal į gerkles grūdo dejones, riksmą ir kliedesius - - -
neturėdamos kur dėti akių į kumščius kosėjo žvaigždės - - -
kai kėlėmės į kitą krantą, į provincijos miestelį, man regis, Hadą, mėnulis juokės atvira gerkle - - -
o valtininką nugirdėm ir palikom gulėti melduose. už jam skirtus pinigus ketinom pirkti opijaus ir rakijos. kiek artėjom prie kranto – tiek jis tolo. matės žvėrių apspistos ėdžios, Panas grojantis kaulu. iš gėdos, neturėdamos kur dėti akių į kumščius kosėjo žvaigždės ir žvelgė į ežerus – atviras žemės žaizdas, kuriose rangėmės mes, aistros kupini kirminai, alkani troškimo g y v e n t i ir m i r t i. kiekvienas už du. laimingi – kol ežere, tarp šių bendračių - - -
© Gytis Norvilas, Išlydžių zonos: Eilėraščiai (Kitos knygos, 2012)
-
No hay comentarios:
Publicar un comentario