DAINIUS GINTALAS
Dainius Gintalas (1973, Slabadėlė, Alytus, Lituania) es poeta, autor de libretos y traductor. Actualmente reside en Vilnius. Estudió Filología Lituana en la Universidad de Vilnius e Historia del Arte en la Academia de Bellas Artes de Lituania. Ha publicado tres poemarios: Angis (´Víbora´, 2007), Boa (2007) y Adatos (´Agujas´, 2016). Por su poemario Boa se le otorgó el premio de Jaunasis jotvingis. El poemario Adatos recibió el premio al mejor libro del año. Entre otros, escribió libretos para la óperarock Žuviaganys (2004). El monoespectáculo-ópera Izadora (2008) recibió el premio Auksinis scenos kryžius, premio más importante en el ámbito teatral lituano. Junto con el artista ucraniano Yuriy Kruchak creó el poema audiovisual Vitrina, que fue reconocida como mejor película de los Países Bálticos en el festival Next Festival 007. Es traductor de obras francesas, entre los autores que ha traducido destacan Guy Debord, Lautremont, H.Michaux, Bl.Cendrarsʼo, R.Charo, A. Rimbaud. Desde el año 2000 organiza en su casa en el campo el encuentro de artistas Maskoliškių meno frontas, durante el que las obras se exponen en la única Galería del establo. Su poesía se ha traducido al inglés, francés, alemán, ruso, ucraniano, búlgaro, eslovaco, polaco y letón.
En el marco del dossier de poesía de Lituana preparado y traducido por Dovilé Kuzminskaité presentamos una muestra de Dainius Gintalas
http://circulodepoesia.com/2017/04/poesia-lituana-dainius-gintalas/
http://circulodepoesia.com/2017/04/poesia-lituana-dainius-gintalas/
la mantra de la entrega
florecieron las caléndulas acuáticas – yo soy tu bestia
el corazón se sumerge en el ventisquero – yo soy tu bestia
demasiado duros son los muslos de los quehaceres – yo soy tu bestia
estoy apretado entre los cajones – yo soy tu bestia
la familia es una acogedora clínica psiquiátrica – yo soy tu bestia
acaricias y te apartas de nuevo – yo soy tu bestia
entre nosotros hay un bulto azul – yo soy tu bestia
supuro por tus reproches – yo soy tu bestia
cuando con éstos oscureces el deseo – yo soy tu bestia
en una oración silenciosa sobre el banco de la iglesia – yo soy tu bestia
cuando en la cartera hay depresión – yo soy tu bestia
ni borracho ni ángel – yo soy tu bestia
si fuese eunuco – yo soy tu bestia
oliendo a impotencia – yo soy tu bestia
hasta si me entregaras a una casa de empeños – yo soy tu bestia
hasta lloriqueando como un niño – yo soy tu bestia
en el suelo con un trapo mojado – yo soy tu bestia
cuando me hundes en la desesperación – yo soy tu bestia
EN TI hundido – yo soy tu bestia
EN TI disuelto como azúcar – yo soy tu bestia
sientes – que dulce es tu sangre
el confesor
soy imparable ululante
chillante huyendo hacia los lados
vagabundeando con los miedos los temores
el acurrucarse
siempre viendo tus plumas
negras brillantes
corvus corax
estoy volando junto con los ataúdes
miles de ataúdes
puedo montar en ellos como en caballos escitas
en las estepas del Ponto
solitario en miles de caballos fuertes
puedo navegar en ellos como en barcas
por los lagos de Dzūkija
una silueta oscura y solitaria
sobre los lagos profundos
acostarme como en camas
en las salas del castillo de Beynac
susurrar con las sublimes
duquesas de pulmones fragantes
no serás tú quién las cacarees
corvus corax
soy un nómada imparable
con los ojos color naranja
fuera de las órbitas
besando la oscuridad
golpeándose de nuevo contra la luz
que con sus puños huesudos
llama a mis extrañas
por decirlo de alguna manera visiones
estas tienen hipo se retuercen gimen
mejor la oscuridad
corvus corax
la oscuridad aterradora
que se me está tragando
y al tragárseme me está consolando
yo para nada soy el peor
soy el guardián de la ambulante ciudad de ataúdes
con la ropa rota
con los pensamientos rotos
de los que en mi
sin parar crecen los basureros
y tu rebuscas en ellos
corvus corax
y tú vas rebuscando en ellos
deseando que imparablemente
gritara
todas mis malicias
todos mis malquereres
el daño a los más débiles
todas las traiciones
que me cubriera el sudor de la vergüenza
como si fuese una disolución de azufre
aunque tú mismo sabes muy bien – no tendrás suerte
corvus corax
al confesarlo me haría sedentario
como un Cristo pensativo en el pórtico de la iglesia
como un piojo vagabundeando por el pelo del mismo perro
como la calma que huele a un perfume dulce
no confesarlo me quema
se convierte en el combustible
con el que me lleno y puedo vagabundear con mi colonia
por las interminables amplitudes de la noche
quizás no lo sabrás todavía solo la muerte
regalará la confesión
corvus corax
aquella noche toda mi flotilla de ataúdes
bajará sobre un lago de Dzūkija
-sobre el Didžiulis-
con los guardianes de las costas
los avetoros comunes
y reinará tal silencio
que cuando los últimos latidos
de mi corazón hagan eco
retendrás la respiración
respetuosamente
entonces tu pico
pastoreará mi cuerpo
montando un nido con mis huesos
no te podrás creer
que están huecos
igual que los tuyos
corvus corax
el viento
silbará a través de ellos
con las voces de todos los pájaros
verterá secretos interminables
directamente en tu oído
podrás asentir con la cabeza felizmente
desmembrarme
hasta el último huesecillo
y santiguar con tu pico poderoso
eres el único
del que me fío
corvus corax
es que se desea tanto
un alivio
aún después de todo
mi negro sacerdote
*corvus corax (latín): cuervo
la primavera
tan potente es el deshielo
tan profundos los dientes de las aguas
que mordieron un hueco hasta en el cementerio
tan fuertes las manos
que levantaron de la tierra los ataúdes
los desmigaron
y soltaron a la ciudad unos ríos
con los recién enterrados:
unos cuantos cadáveres majestuosos y calmos
se pusieron a navegar por las calles
como góndolas
se metieron bajo los arcos
visitaron los patios
con los ojos cerrados
iban a las tiendas
no compraron nada
a veces apenas
se tocaban con los hombros
las caderas las coronillas
sin ningún murmullo pelea
intrigas caricias;
calmos y orgullosos
como barcas rellenas de huesos
cada uno navegaba por sus senderos
sin hacer caso
a las señales de tráfico
a los semáforos que todavía brillaban
calmos y orgullosos
liberados por el agua
de sus estrechas y oscuras habitaciones
navegaban y navegaban
como si fuesen camas
que se escaparon de casa
vestidos con oscuros
trajes de sueño
con estos extraños pijamas
encima de a los que ya se estaban subiendo
los ratones y las ratas
movidas por el agua
con su pelo erizado
bastante enfadadas
todavía no era la hora
de huir de los sótanos a los campos
pero al pasar algún que otro instante
ya están sentados tranquilos
levantan las cabezas orgullosos
como si se hubieran dado cuenta:
probablemente habrá llegado la hora
de ver otro mundo más amplio
¨es que ya desde hace mucho nos hemos hartado
de los mismos agujeros y orificios
la misma comida
todos estos gritones y roncadores detrás de las paredes
y sus pedos que apestan
la verdad es que es muy divertido
que haya subido este agua
porque de otra manera no nos hubiéramos movido ni de coña¨
Dainius Gintalas
Apie:
Poetas, vertėjas, literatūros ir meno kritikas, vienas įdomiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjų, tikras gyvulys, draskantis lietuvių poezijos vėdarus.
Gimė 1973m. vasario 7 d. Slabadėlės kaime, Alytaus rajone. 1995 m. baigė Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgytas bakalauro diplomas. 1998- 2000 m. pagal meno istorijos magistrų rengimo programą studijavo Vilniaus Dailės akademijoje.
1998 m. dalyvavo skaitymuose Rorbache ir Lembache (Austrija); 2005 m. – Krokuvoje ir Oboruose (Lenkija); bei kaip festivalio dalyvis Banska Štiavnicoje (Slovakija).
2000 m. sumanė ir iki šiol organizuoja dailininkų neprofesionalų sambūrius, vadinamus "Maskoliškių meno frontu". Natūralioje buvusio tvarto erdvėje įkūrė "Tvarto galeriją". Fotografuoja lauko išvietes, šunų būdas bei kopėčias. Surengė 4 konceptualiosios fotografijos parodas "Filosofinės būdelės – išvietės".
Vedęs, turi dukrą. Gyvena Vilniuje.
“... Naujasis barbaras, kurio venose kunkuliuoja juoda pirmykščio žmogaus limfa. Brutalus žvėriažmogis, į seilėtą skiemenį atsakantis tūžmingu urzgesiu. Laukinis vandalas, besišvaistantis kuoka ir falu, švytintis išvamų fosforu. Taip, iš visų kultūržmogių renkuosi gyvybės artileristą D. Gintalą...” (Castor & Pollux/ Šiaurės Atėnai)
Bibliografija:
Angis: eilėraščiai. - Kaunas: Nemunas, 1997.
Libretas roko operai "Žuviaganys" (premjera įvyko 2004 m. Alytuje).
Libretas muzikiniam spektakliui pagal G. Orwello satyrą "Gyvulių ūkis" (premjera numatyta 2007 m. Vilniaus Jaunimo teatre).
Boa: eilėraščiai. - Kaunas: Kitos knygos, 2007.
Sudarė:
Poezijos pavasaris, 2003: poezijos almanachas. - Vilnius: Vaga, 2003.
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas / kartu su Žilvinu Andriušiu. - Vilnius: Žuvėdra, 2005.
Vertimai iš prancūzų kalbos:
Marco Fontanos, Jean-Michel Maulpoix, Henri Michaux poezija.
Amélie Nothomb. Alkio biografija: romanas. - Vilnius: Alma littera, 2005.
Amélie Nothomb. Baimė ir drebėjimas: romanas. - Vilnius: Alma littera, 2005.
Guy Debord. Spektaklio visuomenė: socialinė psichologija. - Kaunas: Kitos knygos, 2006.
Paruošė spaudai prancūzų poeto Blaise Cendrars poemos "Pasakojimas apie Sibiro ekspresą ir mažąją Žaną Prancūzietę" vertimą.
Nuorodos:
www.tekstai.lt/tekstai/gintalas/index.htm
Dainius Gintalas
Eilėraščiai
nepateisinamo išrišimas : dvi aukos
kolibriai
įsiūtis : mirtis pasiima ne tuos todėl pasaulis alkanas
holofernas : matyti pasaulį
drakula : naktys ir dienos
procesas
savasties saugojimas: gražiausias žaidimas yra žaidimas su savimi
apie gero poeto knygą
plutonas
"plumbum, ferrum, et omnia nigra e fetida"*
kolboj rašau aš ant medžio ausies
kurioj nebeliko jau kaulo pėdsako jokio
darbuojuosi dalgiais baltais kirminais
jie landžioja tuneliuos balsių jie raitos
ir kalbą iš jos vidurių pamažėlei čiaumoja
giedojimų pusbalsiuos slepiasi mylimos
laižosi kojas pėdų pirščiukus
ant sužeisto gyvulio kloja
ir pieno liūtis - jos pasiutusios varlės -
prieigas vyrams šernams ir šunims
kvatodama naktį užstoja
ką pieno lašeliuos girdžiu tai pėdsakais
lyja šiltos būtybės labinas glaustos
šnekina gundo tačiau nesižioja
ir "camelos nigros, porcos, simias, ursos,
canes et gatos"** supa mane
ir ratu susigūžusį visą apstoja
ir kliurksinčios akys išminkytos irklais
vaginos plečiasi sėlina lūpomis karvių
neva atsargiai paliečia koją
dabar tai nueisiu toli jau sultys paduotos
pėda jau sūri tiktai ar paims
gumbais apsikrovus kanoja
el pájaro kvykia tamsos raumenims
gauruotos jos rankos į gerklę nusvyra
ir skiemenio kilpa pamoja
dar spardytis bando dugnuos gemaliukai liesi
bet juokias ir ryja išalkęs drakonas
francesco de goya
* lot. - "švinas, geležis ir visa, kas juoda ir dvokia"
** lot. - "juodieji kupranugariai, kiaulės, beždžionės, lokiai, šunys ir katės"
deganti žemė: laukiamas pašnekesys
dešine ar kaire
kaip kam patogiau
visi gi darom tą patį
ir nereikia kviesti
jokio tomo de torkvemados
kad jo bendrai imtų
traiškyt pirštus
kvosdami prisipažinimų
sudarius sąjungą su sukubais
juk viskas čia yra vienatvė
ypač geiduliai
slepiantys savąjį vardą
tykus purvo bučiavimas
ir klausymasis paukščių
atlošus dangun
praskaidrėjusią galvą
įdomu kada gi pirmasis
infarktas ims draskyt
kranklio nagais
širdies skilvelius
ar tada reiks būt
tykiam ir šaltam
kaip akmeniui
minkštoj žemėj
o sulaukus dainos
vėl imt švilpaut
ir lėkt ten kur liepsnos
o dabar po kojom
muilas ne sniegas
sprangiai ryjamos seilės -
žiūrėk gal kokią rupūžę išrysiu -
vis gyvybė pasauliui
nors didžiojo inkvizitoriaus šmėkla
pavirtus juoduoju gandru
tykos ją mirtinai
užkapoti
bet turiu ir aš snapų
o vienas švelnus stebuklingas
jo žirniai - sidabro
- vaizduotei sparnus!-
ir jie žudo
arba imas kūrybos
kryžiai tuomet čia leipsta
lyg vaškas
man pačiam kaip laužui įkaitus
ateisi gal pasišildysi
tomai didysis iš galingos dangaus karalijos
ir priglaudęs rankas prie liepsnos
apsakysi
kaipgi pavyko tau
nors iš vieno pasmerktojo
išraut jo paties laužus
nepateisinamo išrišimas : dvi aukos
budelis su aukso sparniuku
šypsosis tau ir tu šypsosies
prasitarei žaidei su berniuku
tampei jam už čiuplutės nosies
jo džiaugsmo ašarą žolėj aukštoj
liežuviuku sakei nušluostei
ir kaip gibonas apvijai jį tuoj
dusindamas plaukuotų rankų klostėj
kaip staugė jis tik vienas tu žinai
kaip ištempė lyg debiliukas savo veidą
tik jo akių juodumas amžinai
ant tavo sielos kapo nusileido
dabar kol gyvas čia esi visai ramus
išmetęs pagaliau ant pievų sunkų velnią
gali dabar ir melstis net už mus
kinkuodamas ties veidu siaubo ranką švelnią
dabar tave paglostys ir mintis švelni
ne gimusį bet pagimdytą smarvėj vaiką
kaip tostą savo šypseną keli
ir budelis tau šypso : šitaip mirti sveika
kolibriai
jie iš tikrųjų nieko nepasako
glostydami paeiliui
savo ilgauodegėm
išvirtusias kaip žarnos
moters lūpas
kuri sėdėdama
ant sofos
kojom apkabindavo
iš gatvės atvilioto
berniuko kaklą
ir įsakydavo
liežuvėliu suteikti
jai didžiausią
malonumą
nes kojos tai smaugliai
berniuk
todėl pateliuškenki
sparniuku balutę
ir teliuškenimai
tos čiulbančios bangelės
pro geležinį
skardų juoką jos
išnešdavo į sutemas
gerklinį riksmą
atimdamos jai nuovoką
ir atsargumą
tai tapo pražūtim
kartu ir laime jai
todėl ji vieną kartą
nepajuto nei ginkluoto
vyro įspėjančių šauksmų
nei kulkų druskos
įsiėdusios
per standžią odą
į jos kraują
nei skausmo
drebančiom lavono rankom
apčiupinėjančio
jos juodą širdį
prieš paskutinį dūrį
nykščio nusmailintu nagu
tiktai susmukus veidu jai
ant žemės
kolibriai teieškojo savo džiaugsmo
o berniukas lyg niekur nieko
tylomis stebėjo
paukštelius
kurių netyčia vienas
perbraukė jam uodega
per lūputes
vėliau jis niekam nieko nepasakė
įsiūtis : mirtis pasiima ne tuos
todėl pasaulis alkanas
smuikas prigėręs neapykantos hurluberlu*
juodas prakaituotas smuikas
drūtas šėtoniukas
plėšiantis nuo namų stogus
skalpų miesčioniukų skalpų geidžiantis
nesutramdys jo nė išganingasis vivaldi
nė mano romusis gorila
nuplikusią mergaitę
mano kraujo pelkėj
nuo siauraminčių apkabinęs
smuikas prigėręs neapykantos hurluberlu
juodos aštrios stygos
vėjo siūlai cypiantys
kirčiai kad vaitoja ąžuolai
per gulbių kaklus šienauja
ir krisdami jie raitosi gyvatėmis
mano kraujo ežere
juodas prakaituotas smuikas hurluberlu
dumbluose gimęs vėjavaiki
nu ir drūtai pašiauši bangas
mano kraujo jūroje
kurioje įsiutusios moterys
murkdo kaprizingus savo vaikus
kuo daugiau jų sumurkdo
tuo jaučiuosi sotesnis
pasaulis visuomet laukė protingos aukos
o dabar jis be galo alkanas
* hurluberlu - pranc. vėjavaikis
holofernas : matyti pasaulį
tik neregėdamas
būčiau viską suuodęs
- - - - - - - - - - - - - - - - -
o tada pasielgęs su tavim
kaip su kokia
liucija ar agota -
nupjovęs tas prakeiktas
kraują paralyžiuojančias
vynuogių kekes
ir tik po pergalės
šventai pasigėręs
nuo jau spėjusio prinokti
saldžiausiojo vyno
- JUDITA -
- - - - - - - - - - - - - - - -
tik neregys galėjo
nuvest visus į šlovę
nes akys pasmerkė mane
didžiausiai gėdai
kurią išsinešė maiše pas žydus
taip iš prabangaus šilko
ir neišplukdyta
gražuolė pabaisa
prarijusi mano sielą
su ja ir budrumą
dabar suprantu
budrumas
tik neregiui skirtas
betulijos aikštėj
nuo spyrių spjūvių
visas susiplakiau į košę
išskydo ir manoji armija
pamačius palapinėj
mane begalvį
ir ne jahvės išsigandę
pasileido paskui savo riksmą
o mirtingosios žydės
kuri dviem kardo kirčiais
išvaikė dešimtis tūkstančių
asirų
ir šitaip prajuokino istoriją
kad jinai
taip ir nesugrąžino
mūsų valstybės
drakula : naktys ir dienos
ir keliauju pas moteris
kurių krūtys kraujuotos
ir burnos kraujuotos
ir mano kietas laukų
kukurūzas
virpa tarp dviejų akmenų
ir taikosi šauti
į virš jo pakibusį
baltąjį veidą
ir šnypšdamas šiepiasi jis
ir spindinčios iltys
kukurūzą palietusios
iškart sušvelnėja
ir jas be vargo
pralenkia lūpos
aš seilių upėm keliauju
girdėdamas gomurio būgnus
pas gerklėj įstrigusią nuodėmę
ir lyg ašaka ja perveriu venas
nešventintas mūsų saldume
bet prašvinta laukai
ir šuoliuoju namo
iš savęs ištaškęs žaibus
lyg peilius juos susmaigstęs
į raumeningus moterų kūnus
kurios šnypščia dejuoja
o išsilaižiusios moja
vėlei atlėkti
ką sugrįžęs ištarsiu
įtūžusiai vėlei rutinos
mano karsto tyla
galanda jos ašmenis
aš regiu kaip žegnojasi
mano likimas
bet prie kryžiaus
priprasti nemoku -
geriau jau paspringt
česnaku
procesas
Gintarui Palemonui J.
rupūž kaip širdį knaisioja ugnies šerniukas
ir drebanti ranka užtaško kraujo dažą
ir kūkčioti pradėjęs drobės veidas sukas
į tamsą bet vis rėkia maža maža maža
ir troškuliui ranka paleidžia naują smūgį
jei reikia še akies šviesos ir še tau juoko mėlio
per visą mano širdį ir per visą mano ūgį
prikritę per akis audros ir karšto smėlio
ir jį bandau išbert per savo juodą kraują
kratydamas rankas mojuodamas kaip vėjo dalgiais
per upės dugną braukdamas per dumblą sraują
kad pasibelstų jie tarsi marguolių alkis
ir šliaužtų tie paveikslai šnypšdami per mano pievas
ir sėlintų lėtai prie dūkstančio ugnies kiauliuko
ištryškus nuodui vėl kvepėti imtų ievos
ir džiaugsmo prilašėtų bent perpus stikliuko
savasties saugojimas:
gražiausias žaidimas
yra žaidimas su savimi
Valgyk savo šokoladą, mergaite,
Valgyk savo šokoladą!
Paklausyk, tame šokolado gabalėlyje nėra jokios metafizikos.
Fernando Pessoa
gink savo šokoladą mergaite
kurio spalva nusidažys
tavieji speneliai
o gimdoje
įšvirkštos velnio seilės
privers tave viaukčioti
vidury baltos gatvės
po balionais apkarstytais
medžiais
tasai oras kuriame
plaikstos jų spalvos
kaip kirminai šiurena
ūsai virš nervingai
sučiauptų lūpų
tau yra juodas ir slogus
kaip kalėjimo vienutė
ar bulvių priverstos
žeminės
gink savo šokoladą mergaite
įsikabink savo biriais
dantimis į jo tamsią plytą
ir eidama šaltom akmens
gatvėm glausdamasi
prie ledinių mūro sienų
dar nekalenk
kaip automatas
kol nieks neartėja
grėsmingai
bet šokolado niekam neatiduok
ir neskubėk jo nuleisti
savo kloakom į skrandį
tai jis yra daina ir duona
kurie kažkada labai pravers
tavo paskutinėj vakarienėj
o pasiekusi brandą
turėsi pati žinoti
ką reikia su juo daryti
tau bus bloga nuo visų
įmintų paslapčių
jos atrodys tokios
nuobodžios
kaip papuvę rudens
vaisiai
todėl didysis saldumas
bus pastovus
ir neišsenkantis
tik žaidimuose su savimi pačia
su sąlyga
jeigu nepardavei niekam
savo šokolado
apie gero poeto knygą
net ir baisiai susukus
vidurius
jos nepaleidau iš rankų
___
POEMS DAINIUS GINTALAS
Spring
such an intense thaw
waters with such deep teeth
they even gnawed through graves
and having palms so strong
they lifted coffins out of the earth
and crushed them
releasing the recently buried
into the city’s rivers
dozens of calm, majestic corpses
began to swim through the streams
like gondolas
turning into side-streets
diving through doorways
calling on courtyards
with their eyes closed
they swam into stores
and bought nothing
sometimes just barely
rubbing shoulders
hips heads
without fuss or fighting
gossip or caress
calm and proud
like boats stuffed with bones
they sailed their own way
through unheeded traffic signs
or still blinking lights
calm and proud
liberated by the waters
from dark narrow rooms
they swam and they swam
like beds escaped from home
dressed in the dark suits of sleep
their strange pyjamas
on which mice and rats
roused by waters
had already clambered
angry and ruffled
for it hadn’t been time
to run from basements yet
into the great outdoors
but given a minute’s rest
they sat calmly
lifting their haughty heads
as if struck with the thought:
it’s time to see the world after all
time to see the wider world –
“we are sick of
those same old holes and burrows
the same food
those same old snores and screams
from the other sides of ceilings and walls
those nose-numbing farts
so now, how splendid it is
that this flood is upon us
or fuck-all we wouldn’t
have gone out at all”
Huffin’ Rag Blues
Cornelia blows up supermarkets, exterminates
parasites, refuses lunch with Maria Callas...
shivers with boredom, wraps a bra
on her ankle...
William Levy
a schooner white as clouds
slides across the smooth surface
sliding so silently so dully
that you want to stamp and scream
go Stapleton go
lick the hides of all those philistines
up to their ears in poo
but smiling like rainbows
go Steven go
chew up all their pearls
hone your teeth with files
pound them into green porridge
and feed it to those rainbows
am i still a wandering man?
or just a poodle smothered by family matters
with a well-combed groin?
give me your Scythia
the dust of the wind sifted in sun
all the Bulgars Khazars Huns
Pechenegs Nogais Sarmatians
give me your Bessarabia
your mad mermaids of the Prut
riding on the whacked-out hippopotamuses
of the Dniester
go Stapleton go
drive from me the piss-soaked fool
let the cage-swallowing parrot sing
Diana Rogerson
feed her the whip i want her feather
to poke myself and write letters with blood
to all the coolest people
to European Union psychoanalysts
so that they would peel out of my chest
the sprouting mandrill tooth
for which i can never find pliers
writhing like a worm
even though everyone says O how good you look
go Steven go
drive from me the lover of soft sofas
cowering hiding
behind a curtain of thick smoke
once in the very heart of the action
life turned down my flame
darkening my mind and strength
weighing me down with horrible invisible dumbbells
but one night i dreamt a three-headed angel
and ran outside and began to bark at the cross:
domines canes, domines canes...
ceaselessly: domines canes, domines canes...
the police and an ambulance came
the police cut me into pieces
and the ambulance sewed me up
i lost a little weight after that
it seems they left out some parts
unnecessary ones but i felt something
was lacking in my brains as well
go Stapleton go
fire me up in a shameless rage of blood
i want to dance with Cybele’s eunuchs
with Gadafi’s female jihadist bodyguards
with pornolilies and provincial shop girls
beating out the rhythm:
bunga bunga Silvio, bunga bunga Gadafi
bunga bunga Silvio, bunga bunga Gadafi
bunga bunga ay bunga, bunga bunga
AY!
let zen marry the border guards, i say,
maybe contraband will cross more smoothly
let tired uncle Bribery finally take a rest
O world, O giant counter, dance and laugh
and you too, Lithuania, bowing
in the dirt
bowing in Danish pigpens
in the stalls of fattened shopping malls
where preservatives oink and flavorings squeal
and then a billion cancer cells smack their lips
they even penetrate innocent bodies
and never repent
so let’s fish out all those sluts with nanopriests
and nanodogs: bunga bunga – domines canes...
bunga bunga – domines canes...
BOW WOW!
i want to become a shaman monster
whose tongue will crumble into a billion little tongues
that will lick up all the sluts like pollen
and drink the mead of satisfaction
AH!
go shaman go
drive the angry spirits from the innocent
with psychedelic waves
wash your laughter from the innocent HIV
ZHIVITE S MIROM: pronounce with a terrible accent
and make a Baikal seal laugh
as it readies itself to dive into the clearest
waters of the world
O world, clearest crystal, you are raped
everyday by beasts of prey
splashing their black sperm
anointing their fat with palm oil
and sticking their kilometer-long drills everywhere
drilling and drilling, drilling and drilling
until one day with no anesthetic
they will drill through the teeth
of the sleeping apocalypse
covered with earth’s mantle
and then there will be a bunga bunga
but let’s not worry for now
just admire the rainbows and schooners
let the beer bottle and lotus shepherd us
so that the whole body is pierced
by a great OM
so what if it is spoken by
A HEAVY SIGH
confessor
insuppressible i hoot
squawk steal off to marginal lands
wandering with fears apprehensions
cowering
and i always meet your black
glossy feathers
corvus corax
i soar along with coffins
thousands of coffins
riding their ends like Scythian steeds
over the Pontic steppe
solitary on a thousand powerful steeds
or i sail them like ships
over the lakes of Dzūkija
a solitary dark silhouette
over the deep lakes
or lie in them like beds
in the halls of Beynac castle
whispering to haughty duchesses
with perfumed lungs
it’s you who will croak them up
corvus corax
an insuppressible wanderer
with bulging orange eyes
i kiss the darkness
and smack into the light
whose bony fists
knock on my strange –
to put it mildly – visions
which hiccup and twitch and moan
better – the darkness
corvus corax
the frightful darkness
that swallows me
and swallowing consoles
saying i’m not the damndest
i’m a watchman of the city of travelling coffins
with raggedy clothes
and shabby thoughts
from which garbage dumps grow
inside me
through which you rummage
corvus corax
through which you constantly rummage
wanting me to insuppressibly
scream out
all my schadenfreude
my lack of love
my injustices to the weak
and my betrayals
so that i would spill the sweat of shame
like some kind of sulphuric acid bath
but you know quite well – it’s all in vain
corvus corax
if i admit everything i become sedentary
like the man of sorrows hanging in the churchyard
like a wandering flea under the fur of one dog
like the doldrums smelling of sweet perfume
i am burned by what i don’t confess
and it becomes a fuel that fills me
for my wanderings with the colony
through the endless reaches of night
don’t you know – only death
will give the gift of confession
corvus corax
one night my entire armada of coffins
will settle on a lake in Dzūkija
– on Big Lake –
with big bitterns
as sentries –
and there will reign such silence
that with the echo of my last
heartbeats
you will hold
your breath out of respect
and then your beak
will save my body
building a nest from my bones
you won’t be able to believe
how hollow they are –
like yours
corvus corax
the wind
will whistle through them
with the voices of all the birds
pouring ceaseless secrets
into your ear
you’ll nod your head along
stripping me to the last little bone
and then make the sign of the cross
with your powerful beak
you are the only one
i trust
corvus corax
i want relief
so badly –
even if it comes afterwards
my black priest
devotional mantra
the marsh marigolds have bloomed – i am your animal
the heart dives into the snow – i am your animal
the thighs of everyday life grip so tight – i am your animal
and it’s tight between the drawers too – i am your animal
the family is a comfy mental clinic – i am your animal
you caress me and jump away – i am your animal
a blue bump rises between us – i am your animal
festering from your reproofs – i am your animal
a damper on our desire – i am your animal
in quiet prayer on the pew – i am your animal
when my wallet is under the weather – i am your animal
neither drunk nor an angel – i am your animal
even as a eunuch – i am your animal
smelling of weakness – i am your animal
even if you turned me in to the pawnshop – i am your animal
blubbering like a babe – i am your animal
on the floor with a wet rag – i am your animal
when you sink me into hopelessness – i am your animal
bubbling up IN YOU – i am your animal
dissolving like sugar IN YOU – i am your animal
when you cut yourself and lick – i am your animal
you feel – the sweetness of your blood
not like vegetarians
i need to somehow yap it all out,
stutter, regurgitate, speak about
how i don’t fit into my family
how i’m flogged with whips of fire
by my amazon
and I don’t always know what for
how i squirm
like an idiot worm
slobbering over the furniture
how i go from pain to pain
how i slither from love to love
wanting to kiss everyone
like some hopelessly kind samurai
a drunken dog in a way
better to be a bad poet
and a good father, my son
better to be a rough poet
and a gentle father, my daughter
forgive me that sometimes
i can’t find room in our cage of bones
raving like an allergic man
whose skin is a sick insuppressible cynic
dancing with chairs unto madness
embracing sofas
speaking to the undersides of tables
i sneak into shadows as you ride home
like a bat out of hell, my amazon
I hide in my imagination
à la deviantART de Bernard Cornelis
weakened unto horror
deranged to the roots
i try to walk through walls
so that no one hears
so that no one sees
then Fratres bangs into my ears –
give me hope
and calm strength, Arvo Pärt –
in front of my eyes – Egon Schiele’s ghosts –
the world tears, and needles don’t sew
but poke and poke and poke
i want to be a hard cliff face, my son
i want to be a clear well, my daughter
i want to be your beloved, my amazon
less whipped
less prone to tear
i don’t know what to be in this meat grinder of love:
the tenderness of ground meat for burgers
that you will push away
or scraps of meat for beef stroganoff
for which you will go wild
forgive me that i am almost all yours
understand that i am truly
more than all yours
every cell in your body turns me on
my amazon
your every blow kills me
my love
are you not sorry for the death of love?
is love’s death sweet to you?
thank god i’ve got the gift of resurrection
something i picked out at the shrine
thank god i am immortal
because i’m crazy weak
better to be a weak poet
and a strong father, my son
better to be a screaming poet
and a listening father, my daughter
i want to be screaming, ground up
with you profaned, my amazon
anointed by your saliva
blessed by your kisses
buried in your fury
renewed in your smile
because you and i are one
because you and i are in this meat grinder of love
that snarls like the wolf’s insides
it is worth being happy after all
that we don’t look at each other
like vegetarians
Author's notes on "Huffin’ Rag Blues":
Steven Stapleton: founder and leader of the experimental music group Nurse with Wound
Huffin’ Rag Blues: an album of the aforementioned group, the gift of which I am grateful to Salias Noizas
Diana Rogerson: vocalist and wife of Steven Stapleton, also working with Nurse with Wound
Bunga bunga: a term invented in the Italian and Western European press to describe the parties and orgies of Silvio Berlusconi and Muammar Gaddafi
Author's notes on "Confessor":
Corvus Corax: the common raven
Big Lake: another name for Daugų lake, which really is big
Translated by Rimas Užgiris
http://vilniusreview.com/poetry/122-dainius-gintalas
-
No hay comentarios:
Publicar un comentario