martes, 21 de febrero de 2017

MINDAUGAS NASTARAVIČIUS [19.956]


MINDAUGAS NASTARAVIČIUS

Mindaugas Nastaravičius (1984). Después de graduarse en periodismo cursó Filosofía y estudios literarios. Ha publicado dos poemarios: Dėmėtų akių (De los ojos con manchas) en 2010 y Mo en 2014. Además, se dedica al teatro y colabora con diferentes compañías  y grupos artísticos de Lituania.  


Las presentes traducciones son de Dovile Kuzminskaite y María Sebastià-Sáez

http://circulodepoesia.com/2017/02/poesia-lituana-mindaugas-nastaravicius/




cita a sordas

             ella: ¿y cómo me ves?
             él: la verdad es que pensaba que iba a ser mucho peor.

       De una conversación escuchada en la calle a propósito


cuando nos vimos por primera vez, después de dos
horas dijiste que no habría nada

después de un mes yo también afirmé que no habría,
y tú, yéndote, te giraste, en realidad
nada pasa

después de medio año confluimos los libros en una común
existencia –mira, algunos coinciden,
pero te parecía que esto todavía no significaba nada

después de un año miré alrededor –mira y tú que pensaste que
no habría nada, aquella noche no hubo nada,
todo empezó después

al despertarte dijiste que en nuestra vida de alguna manera
no pasaba nada, por alguna razón nada se movía, muy
tranquila estaba este agua

a la mañana siguiente te diste la vuelta, porque te pesaba la vida,
porque yo ni siquiera me acordaba que día nos habíamos visto,
qué había dicho al separarnos

el nueve de agosto decidimos salir de estas aguas:
estabas segura de que necesitábamos
una vajilla a juego

yo también me esforzaba, dije que podía
tatuarme algún pez
en la axila porque ahora todo iba a ser de nuevo

el cuatro de septiembre ya estábamos intentando distinguir
qué libros eran los tuyos y cuáles los míos, los peces
salían ya nadando de la vajilla tuya y mía

pero cuando nos vimos por primera vez, después de dos horas
abrí la boca, qué rápido
pasó este tiempo, huecos eran los segundos

sin agujerear los minutos, porque no vi cómo fluías,
porque no escuché cómo corrías afuera, torrencial año de
inexistencia

tres meses chorreando, ocho días salidos
del cauce, porque no podría decir la hora exacta




disparo desde la calle Statybininku

cuando me invitó detrás del establo Jaroslavas dijo que todo estaba
claro: que las gallinas las mataba algún gato
negro que había visto su madre

observamos el recinto sangriento, las gallinas blancas
con los traseros arañados, en las marrones la sangre
se notaba menos, pero todo estaba claro

hay que cargarse al gato, con lo cual los hombres de la calle
Statybininku, nosotros, dos chicos de doce – lo haremos
con nuestras propias manos y las madres ya no llorarán

Jaroslavas dio a elegir: o coger hachas
y esperar o hacernos arcos, en las flechas poner
un clavo y entonces todo iba a estar claro

un mediodía él estaba buscando enebros o fresnos, mientras
alrededor de los establos de la calle Statybininku buscaba hilo de estraza,
me dejó montando guardia

claro, lo aproveché: uno tras otro llevé
a casa los huevos de las gallinas ajenas, pero todavía vivas, y nada más
entrar en la cocina me hacía un gogel mogel

y al gato lo esperamos hasta que anocheció y cuando ya
no se veía nada, lanzábamos flechas porque sí hacia los establos,
hasta que una de las mías le dio a la cabeza a Jaroslavas

claro, no se murió, pero durante dos días no salió
de casa, después le llevé de la mía
un sándwich con salchichón y le pedí disculpas y ya está

luego intenté escribir sobre todo aquello, pero
como diría Jaroslavas, todo aquí está muy claro:
había que elegir hachas, por lo menos uno de nosotros

ahora estaría ausente, ya que después intenté escribir sobre todo aquello
hasta que se derrumbó la calle Statybininku, las gallinas picotearon
a los gatos hasta la muerte y estos ahora defienden a Jaroslavas



movimiento estático 

cuando tenía unos diez años un Moskvitch
amarillo atropelló a nuestro perro Topsikas

lloré un poco, pero luego ya no lloraba,
porque había que empezar a hacer algo, moverme

levanté a Topsikas del asfalto, lo llevé detrás de la casa
y me tumbé al lado, porque sabía, que había que hacer algo

tengo que cerrar los ojos, creer mucho y cuando los abra de nuevo
Topsikas respirará otra vez, respirará y respirará

cuando tenía unos quince años estaba tumbado
con mi padre junto a la hoguera, ardían nuestros ojos

y mi padre dijo que ya estaba, que su vida
se había acabado, entonces cerré los ojos

luego volví a abrirlos pero mi padre seguía
mirando la hoguera, ardían sus ojos y los de las ascuas

cuando tenía justo los veinte estaba tumbado
junto a la lápida de mi padre, no tenía fuerzas para cerrar los ojos

pensaba que ya estaba, que la vida había terminado,
me levanté y me llevé a la hoguera

pero esta noche todavía existo y sé que si de repente
abriera los ojos, nada habría cambiado,

nada se movería tampoco si abriera los ojos lentamente,
si no los abriera nunca más

por eso estoy tumbado, con los ojos cerrados, escuchándote respirar
y entonces – en paz con todo – me duermo



Mindaugas Nastaravičius „MO“

   Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas, dramaturgas, žurnalistas. 2010 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. Kūryba versta į anglų, prancūzų ir rusų kalbas.

   „Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.

   Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.

  O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę!
Om, skaitytojau mielas, om...“

Aidas Marčėnas
Ištraukos iš knygos

i s t o r i j a  a p i e  p r a e i t į , d a b a r t į
i r  v i s a  k i t a , k o  n e b u s

     •
ką tik tvirtai apsisprendžiau: pradėsiu
kurti, jau pirmi mano žodžiai bus
daugiau nei užrašyti žodžiai,
karvė čia nebus karvė,
jokių istorijų, tikro
gyvenimo, ką tik
viskas pasibaigė

     •
ir ką man daryti, ką man dabar
daryti, sėdžiu ir ši tyla
nieko gera nesako

    •
dabar aš noriu kurti: iš žemės išaugo
sūnus, kuris prisirišo toje pačioje
žemėje, iš sūnaus vėl išdygo
tėvas, angelas skrenda
dangum ir nieko
nesako

    •
tada nebuvo jokio gyvenimo,
tada gyvenau su karve: pririšu,
ji nuėda, kiek pasiekia, skylė
žemėje, kai ištraukiu kuolą,
kai perkeliu į kitą
vietą – dar viena
skylė žemėje

    •
dabar aš noriu kurti: karvė neateina
manęs perkelti, skauda šita
grandinė, viską seniai
esu nuėdęs, iš žemės
išdygsta tėvas,
aš graužiu
tą žemę

    •
tada aš gyvenau su karve, bet draugas
nuolat kartojo, kad geriausi
poetai yra miesto poetai,
todėl užtaisiau visas
skyles ir mudu
išėjome

    •
jos ragus aprišau grandine, mums
mojavo visokie žmonės,
baidė mano karvę,
bet mes ėjome
nesidairydami,
ėjome ir tai
nėra jokia
kūryba

    •
nuo kojų trupėjo sudžiuvęs mėšlas, atsivedžiau
karvę į katedros aikštę, ir žmonės tada
kalbėjo, kad nieko gera tai nežada,
tėvas išlindo iš žemės, ne mano,
ne karvės tėvas, angelas
skrenda į mus, ir tai
ne aš sukūriau

    •
bet dabar aš noriu kurti: mes stovėjome
ir laukėme, kol tapsiu geriausias,
triskart mylėjau, palikęs buvau
savo karvę, ji stovėjo
ir laukė manęs,
tada viskas
apsivertė

    •
aš stovėjau ir laukiau, kol ji
graužė nedygstančią žolę,
kol bliovė ant šito tėvo,
visus vienodai
mylinčio

    •
ir tada tvirtai apsisprendžiau: nieko nebus,
mudu grįžome ant savo žemės,
pririšome mano tėvą,
nes ką man reikėjo
daryti, ką
man čia
kurti

    •
dabar aš nenoriu kurti:
atgal į skyles žemėje,
atgal į gyvenimą,
viskas, bet tėvas
grandinę
nutraukęs,
angelas
žemę
graužia,
ir aš
nežinau,
kur juos
perkelti



k u r č i a s   p a s ima t y ma s

 ji: na, ir kaip aš tau atrodau?
jis: tiesą sakant, galvojau, kad bus daug blogiau.
                   Iš tyčia nugirsto pokalbio gatvėje
mums susitikus pirmąjį kartą, po dviejų
valandų ištarei, kad nieko nebus
po mėnesio ir aš pasakiau, kad nebus,
o tu nueidama atsisukai, kad šiaip tai
nieko ir nevyksta
po pusmečio jau suplukdėme knygas į bendrą
buvimą – žiūrėk, kai kurios sutampa,
bet tau atrodė, kad tai dar nieko nereiškia
po metų apsidairiau aplink – matai, tu galvojai,
kad nieko nebus, tą naktį nieko ir nebuvo,
viskas prasidėjo po to
atsibudusi ištarei, kad mūsų gyvenime kažkaip
nieko nevyksta, kažkodėl niekas nejuda, labai
ramus yra šitas vanduo
kitą rytą nusisukai, nes tau sunku gyventi,
nes aš net neprisimenu, kurią dieną mes susitikome,
ką išsiskiriant pasakiau
rugpjūčio devintą nusprendėme išbristi:
tu buvai tikra, kad mums reikia
vienodų indų
aš irgi stengiausi, pasakiau, kad galiu
išsitatuiruoti kokią nors žuvį
pažastyje, nes viskas dabar bus iš naujo

rugsėjo ketvirtą jau bandėme atskirti, kurios
knygos yra tavo, kurios – mano, žuvys
jau plaukė iš tavo ir mano indų
o mums susitikus pirmąjį kartą, po dviejų
valandų išsižiojau, kad labai greitai
praėjo šis laikas, kad kiauros yra sekundės
nepramuštos minutės, nes nemačiau, kaip suteki,
nes negirdėjau, kaip išbėgi, sraunūs
nebuvimo metai
trys varvantys mėnesiai, aštuonios išsiliejusios
dienos, nes valandų tiksliai nepasakysiu






-

No hay comentarios:

Publicar un comentario en la entrada