martes, 26 de julio de 2016

HENRIKAS NAGYS [18.978]


Henrikas Nagys

Henrikas Nagys (Nació el 12 de junio de 1920 en Mazeikiai, Lituania - Murió el 3 de Agosto de 1996 en Montreal, Canadá) - poeta, crítico literario y de arte, traductor.

Bibliografía: 

Eilėraščiai. – Insbrukas, 1946 m. („Patrijos“ leidyklos premija, Vokietija)
Lapkričio naktys: lyrika. – Freiburg: Povilas Abelkis , 1947. – 112 p.
Saulės laikrodžiai: poezija. – Chicago , 1952. – 80 p.
Mėlynas sniegas: poezija. – Boston : Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960. – 87 p.
Broliai balti aitvarai. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969. – 72 p. ( Lietuvių rašytojų draugijos premija , Čikaga)
Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. – 69 p. ( Vinco Krėvės premija , Kanada)
Grįžulas: poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1990. – 302 p. ( Jotvingių premija , Druskininkai)
Sakalų valanda / Henrikas Nagys, Janina Riškutė. – Kaunas: Šviesa, 1996. – 183 p.



VUELTA

Muy de noche ya, poco a poco
empezaré a coger sombras:
de los árboles queridos, de las personas, de nubes y pájaros
y despidiéndome, al fin
levantaré también la mía, tímida,
del seco, desmoronado
muro de la capital,
de la humeante
autopista orillas
del mar, del norteño
lago azul, de la nieve
en el ventisquero del Ártico,
y las llevaré todas, antes de dormir,
por el prado brumoso
a mi Samogitia natal,
a la madre
foresta de forestas,
a casa,
junto a los míos.

Henrikas Nagys (1920. (Lituania) En 1940 estudió arquitectura. En 1944 huyó a Occidente. Estudió en Innsbruck Historia del arte y Filología. En 1949 se trasladó a Canadá en Montreal donde trabajó en fábricas y enseñó en la Universidad. Murió en 1996. 
(Versión de Biruté Ciplijauskaité)



TIERRA INCÓGNITA

En la tierra de la nieve azul no hay árboles: 
sólo las sombras de los árboles y los nombres de los árboles 
escrito por un sombrío ermitaño en la escritura de los ciegos.

En el salón de los espejos ni una sola persona se queda: 
sólo perfiles cortados por la cuchilla de la feria de Tilsit, 
y las siluetas trazadas en el cristal polvoriento por los dedos 
del violinista muerta tarde en la noche de Todos los Santos.

En el valle de los ríos Ebbing no hay lugar de nacimiento: 
sólo largas hileras de barracones, esfinges de madera 
con su hollín cabezas en sus patas, soñando 
de banderas, verano, sol y playa.

En la tierra de nieve azules únicos nombres permanecen, 
líneas y dibujos y cartas permanecen en cenizas. 
En la tierra de la nieve azul no hay tierra.



De 
FRAGMENTOS DE LA INFANCIA

Cuerdas de locomotoras sin vida. Rieles oxidados en la niebla. 
En el patio de trabajo de los dientes de león tar salpicados se mecen en el viento. 
Las pequeñas manos sucias los recogen y los llevan a casa. 
Detrás de las ventanas del sótano de humo una anciana sonríe en su sueño.

Las mujeres que lloran llevan cestas de fruta sangrado 
y temblar cuando el grito de los trenes. Multitudes de álamos 
se han reunido en el barranco de enterrar el sol muerto. 
Escucho su canto a la espera del regreso de padre:

Sus cambios de farolillo rojo muy lejanos en la noche. 
Pasos familiares pesados! Con una mano sudorosa gruesa 
acaricia mi pelo ... Más allá del río soldados cantan ... 
En la madre puerta en llamas nos espera. 
En silencio crepitante, la noche arde en la chimenea.

Traducciones de: Aldona y Robert Page




A MI HERMANO

Esta noche puedo sentir - que sale de su casa: 
-Los latidos temporal de lluvia de otoño contra los cristales - 
se tambalea en las calles, cubriéndose el rostro con sus brazos 
mientras llora. Lo sé. Y yo le digo:

Cuando escribo sobre los árboles que amenazan el cielo, 
acerca de un profeta a quien el público ha rechazado, - 
Me dirijo a ti, porque tú eres mi hermano verdadero, 
Me dirijo a usted para que usted no tropezará 
sobre las piedras mojadas, por lo que levantar la cabeza triste, 
porque hay que vivir, mi hermano - ¡tú!

Y ya sabes: cuando en el ático de una casa oscura 
a la medianoche - como una enorme herida en la noche - 
unas llamas ventana - no ha llegado, 
a un hombre, su hermano - el mismo sufrimiento

que tormentos en la noche como un sueño negro, 
que quema, pero para el que no puede encontrar las palabras; 
y él, él busca para ellos en esta noche, 
entre estos suspiros de silencio y en el tumulto 
el lamento de la tormenta, en el llanto de la lluvia y las ramas; 
y que le gustaría acariciar de este hombre 
manos cansadas: él escribe sus palabras.

Me dirijo a ustedes. Mi hermano en silencio. 
Cuando lloras yo lloro contigo. 
Cuando digo: Yo soy como un árbol - solitario, orgulloso - 
entonces se puede decir: me siento solo y orgulloso como mi hermano.

Trad. Aldona y Robert Page





Henrikas Nagys. Eilėraščiai iš rinkinio „Broliai balti aitvarai“ (1969)

    Antanui Škėmai
    Juliui Kaupui
    Algimantui Mackui

POEMA APIE BROLĮ

Mano brolis ragavo užginto vaisiaus. 
Rojaus paukščiai tūpė ant tavo plačių pečių. 
Šlamėjo palmių šakos nakčia virš tavo miego.

Tu išbraižei ant akmeninės sienos 
medžiotoją, stumbrą ir saulę. Ugnį išskėlei 
iš titnago ir numirusios medžio šakos.

Mano broliui kalbėjo Dievas griaustinio balsu. 
Mano brolio burlaiviai raižė jūras ir vandenynus. 
Brolio rankos sudėjo akmenis sfinksams ir piramidėms.

Tu smėlyje žuvį piešei, kuri nušvietė niūrią
drėgnų katakombų tamsą. Tu meldeis su pirmais krikščionim,
kai laukiniai žvėrys puolė arenon pro narvo duris.

Mano brolis valgė sprangią pelų ir nelaimės duoną, 
užsigerdamas šaltu šaltinio vandeniu. Mano brolis 
dainavo su baudžiauninkais apie vargą varteliuose žydintį.

Tu plaukei su maištaujančiais Kristoforo Kolumbo jūreiviais
ir verkei bučiuodamas naują atrastą žemę.
Mano brolį palaidojo jūroj, suvyniotą į burių audeklą.

Tu vienplaukis klauseisi Kristijono Donelaičio pamokslų 
Tolminkiemio mažoj bažnytėlėj ir skaitei prie balanos 
Aukso Altorių ir Mažvydo katekizmuso žodžius prastus.

Mano brolis dainavo girtas Kretos salos vynuogyne 
ir mėtė kriaukles į juodą, raudoną ir žalią jūrą. 
Mano brolis išgėrė Sokrato taurę nuodų.

Tu stovėjai šalia Frederico Garcia Lorca,
kai egzekucijų šautuvai sutrupino mūro sieną raudoną,
kai ant karšto Grenados smėlio sukniubo poetas.

Tu irklavai prirakintas kartu su vergais prie galerų
irklo sunkaus. Žygiavai kartu su pilkais kareiviais,
kritai, žudei ir nešei savo sužeistą draugą iš žemės pragaro.

Mano brolio ieškojo motina sukilimų kartuvėse. 
Jis gulėjo kartu su miško broliais turgaus aikštėje. 
Jis kalė tėvui medinį kryžių į kietą Sibiro gruodą.

Mano brolis maištavo su visais maištininkais už laisvę. 
Mano brolio rankomis buvo sugriautos Bastilijos sienos 
ir atnešta paskutinė žinia iš kraujuojančio Budapešto.

Tu šaukei dangaus keršto kartu su Savonarola.
Tu degei su Giordano Bruno pasmerkimų laužo ugnyj.
Tu dėvėjai kartu su žydais geltoną Dovydo žvaigždę.

Tu tylėjai kartu su suomių šauliais raudonųjų atakos metu. 
Tu išlenkei švelnią lūpų šypseną Mona Lizai. 
Tu šaudei dažus į drobę su Salvadore Dali.

Mano brolis medžiojo dramblius Auksinio kranto džiunglėse. 
Su vikingais statė laivus, su romėnais mainė gintarą. 
Mano brolis dažė actekų šventykloj derliaus dievo akis.

Mano brolis dainavo eiles trubadūrų turnyruose. 
Ant bastūnų vieškelio valkatavo su Fran?ois Villon. 
Gėrė ryžių degtinę mėnesienoje su Li-Tai-Po.

Mano brolis kalbėjo su visais auksaburniais. 
Mano brolis tylėjo kartu su visais žemdirbiais. 
Mano brolis kopė į kalną paliesti Laimės Žiburio.

Mano brolis gyvena kartu su mumis mūsų karčią vienatvę. 
Kvėpuoja tą patį orą. Geria tą patį vandenį. 
Laukdamas s a v o mirties.

Tavęs neparklupdė kazokų bizūnai Kražių šventoriuj. 
Tavęs nepapirko Aliaskos ledinėj upėj išplautas auksas. 
T a v o karstui auga pušynai gimtojoj smiltyj.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



KRYŽKELĖ

Kryžkelėj auga platanai. Kelio atgal nėra.
Ūkanoj aidi kareivių žingsniai ir geležis.
Tarp debesų ir lapų alsuoja žemė gera.
Miega koralų saloj nepažįstamoj žemė graži.
Šlama platanai ir plazda paukščiai virš mūsų galvų vakare.

Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit... 
Basos kojos ant gruodo ir šimtametė giria. 
Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit... 
Žvanga metalo žvaigždės virš mūsų galvų vakare.

Auga platanai ant vieškelio - amžių giria. 
Broliai paklydo ir seserys verkia prie vartų. 
Bąla ant balto debesio Šiaurėj lininė skara - 
gėrėme mirusių upių vandenį žalią ir kartų... 
Miega toli vandenyno saloj nepažįstamoj žemė gera.

Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit... 
Moterys klūpo prie kartuvių - ūžia giria. 
Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit... 
Žvanga kareivių žingsniai ir žvaigždės tuščiam vakare.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



*  *  *

Liaudies poetai sudėjo
dainas apie saulę močiutę
ir žemę
motiną.
Liaudies poetai kalbėjo
su vandeniu, vėju, vėlėm.
Liaudies poetai užaugo kaip medžiai,
lėtai ir tykiai. Naktim.
Liaudies poetai buvo kantrūs
kaip juodžemis,
kaip ąžuolai
ankstyvą pavasarį:
kiekvienas žodis skleidėsi
kaip pumpuras, kaip lapas,
žėrėdami saulėj,
linguodami vėjuj,
plaunami nuolankaus
ir šilto lietaus.
Liaudies poetai kalbėjo
žemės,
vandens
ir velėnos
kalba.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



BROLIAI BAUDŽIAUNINKAI

Padėta duona ant stalo,
giros ąsotis.
Duona, gira ir peilis.
Padėtos
kietos rankos,
malda ir atodūsiai.

Kyla saulelė už miško. 
Kyla saulė iš ežero. 
Kyla paukščiai iš pievų. 
Auga žolė.

Ant ąžuolinio stalo padėję rankas, 
laukiam dienos.
Laukiam trumpiausio šešėlio. 
Laukiam naujos rugiapjūtės.

Dalgiai supasi uosyje. 
Grėbliai ant sąsparų. 
Basos kojos klimpsta 
į skaudų žvyrą.

Kukuok, gegule, 
kukuok ilgai ilgai.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



*  *  *

Merginos padėjo naščius 
prie apledėjusio šulinio. 
Kukuok, gegule, kukuok. 
Sužiedėjusią duoną raiko 
motinų rankos. 
Kukuok, gegule, ilgai.

Kerta Jauni medkirčiai 
ūžiantį žalią pušyną. 
Kukuok, gegule, kukuok. 
Saulėleidyj dulka keliai 
į aukštą smėlio kalną. 
Kukuok, gegule, ilgai.

Broliai miega kalne, 
pušynas pakalnėje. 
Kukuok, gegule marga. 
Nugenėti kamienai, 
sakuotos lentos, 
kukuok, gegule, kukuok.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



BROLIS PASAKOJA:

Tada sumainėm žiedus
su sesule Naktim -
plukdėm erškėčių vainiką
ir degančią tošį
pavandeniui...
Laukėm dalgio plakimo,
žirgų kanopų
už nuogo beržyno
ant smėlio kalvos.

Tu paėmei mano rankas
į savąsias,
kad pasitiktumėm
didžiąją vėsumą
kartu.

Sesuo stovėjo viena 
ant aukšto kalno, 
laikė saulę rankomis, 
kad mūsų diena 
nesibaigtų.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



*  *  *

Sesuo, sesuva, sesele, 
balta epušėle, drebėk, 
kai dar niekas nejaučia, 
niekas 
negirdi audros.

Drebėk ir sakyk, kad mano 
rankos ir mano širdis 
drebėtų kartu 
prieš ateinančią 
vakaro miglą.

Vakaro miglą,
varpo aidėjimą,
žinią,
kad dar vienas brolis
paliko tave.

Sesule, kodėl palikau tave 
vieną drebėti 
dangaus pakraštyj?

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



*  *  *

Uždenkim plaukais akis, 
uždenkime delnais, 
uždenkim lininėm marškom, 
kad niekad
pasakų paukščio plasnojimas 
mūsų nebeišgąsdintų.

Tegul praskrenda aitvaras,
tegul praskrenda mūsų neliesdamas,
tegul geria iš girių šaltinio,
iš žemės delnų:

rasą ir ašaras, 
ašaras, rasą...

Tegul geria 
ir auga 
vienas į saulę.

Saulele motule, ne mūsų. 
Diena motinėle, ne mūsų.

Dienoja Dievo diena.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



SVAJONĖ

Norėčiau prisijaukinti sakalą, 
pilką, išdidų paukštį, 
aitvaro brolį.

Norėčiau prisijaukinti sakalą 
gintarinėm akim, 
vienai vienintelei medžioklei, 
kurios ilgėjausi visą gyvenimą.

Norėčiau prisijaukinti sakalą, 
raibą poetų paukštį, 
kad plūktą molio aslą 
atsiminimų gadynėj 
papuoštų plačių 
sparnų šešėliais.

Norėčiau prisijaukinti sakalą, 
aitvaro brolį, 
išdidų, pilką paukštį 
gintarinėm akim.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



DIENORAŠTIS

*  *  *

Pardavinėjam su broliu Žemaičių turguje 
gyduoles žoles. Basi vienuoliai giedodami 
stato šventyklą. Trenkia prakaitu ir sakais. 
Apkalbam rožę, išglostome kaulų gėlą:
slaptais burtažodžiais nugalim nuomarį.
Kunigaikščių raiteliai
lekia dulkėtom smėlio kalvom.
Mudu su broliu
keliaujam basi.

*  *  *

Sudėjom dainas
ir dainuojam prie laužo. Girti
kareiviai klausosi.
Prunkščia žirgai.
Vėliau užsimetam kankles per petį
ir jojame dovanotais arkliais.
Klausomės upių tekėjimo. Apuokų. Griežlių.
Daina galingesnė už mirtį.
Aitvaras seka mus
debesimis.
Plati šalis Dainava.

*  *  *

Mainome gintarą. Romėnų laivai 
kaip gulbės.
Žaibo išdegintam ąžuole 
apsigyvenom su broliu:
skaitom žvaigždes, medžiojam, 
skobiam iš medžio kamieno 
luotą. Dėliojame saulėj 
velnio pirštus. 
Už girių ūžia jūra.

*  *  *

Mudu mainom gintarą.
Lūpos limpa druska.
Romėnai, vikingai, ilyrai
šypsosi baltais dantimis.
Geria midų. Dainuoja.
Mūsų pilys tvirtos.
Suręstos iš kieto, gumbuoto ąžuolo.
Mūsų pirštai kaip titnagas.
Mūsų širdys ramios
ir plaka lėtai.
Plati šalis Dainava.

*  *  *

Užsiauginom aitvarą, 
jauną, išdidų, piktą paukštį. 
Aitvaras tupi ant brolio peties. 
Kaip sakalas.
Aitvaras lesa iš mano rankos. 
Aitvaro plunksnos kaip varis, 
akys kaip gintaras. 
Svetimšaliai perka iš mūsų 
burių audeklą. Kelia prieš saulę. 
Trupina baltą duoną žuvims. 
Laikome rankose 
sunkų, geltoną gintarą - 
medų, kopų smėlį. 
Išdidūs svetimšaliai tyli 
ir liečia pirštais 
sukrekėjusią saulę. 
Ūžia šventi miškai. 
Aitvaras plazda ant brolio peties. 
Plati šalis Dainava.

*  *  *
Skaptuojame luotą iš klevo. 
Atokaitoj laša pavasario sniegas.
Balandžiai burkuoja, aižėja tošys.
Brolis šypso kramtydamas
alksnio žievę.
Kirvio ašmenys kanda baltą medieną.
Lekia skiedros ir paukščiai.
Paukščiai ir debesų šešėliai
plaukia kalvom
Dainavos.

*  *  *

Upė dabar
mudviejų mylimoji.
Upė laukia mirgėdama
gluosnių tankmėj.
Upė laukia baltų beržinių irklų
ir lengvo, glitaus
mūsų luoto liemenio.
Upė laukia, lanku
apjuosusi pilį
kaip žvilgantis žalias žaltys.

Dar para, ir išplauksime. 
Dar tiktai vienas saulėleidis, 
ir mes raumeningom rankom 
ieškosime, vingis po vingio, 
brasta po brastos, 
lygaus, smėlėto kranto, 
žuvingų, tamsių sietuvų, 
merginų, velėjančių žlugtą, 
sielininkų dainos 
ir laužo ugnies.

*  *  *

Pavasaris mudviem kaip brolis. 
Pavasaris jaunas, laimingas, 
nerūpestingas šaipokas, 
švilpaująs laivininkas, 
kantrus ir gudrus medžiotojas.

Pavasaris mudviejų brolis:
midaus ir dainų bičiulis, 
sakalo plunksnom iškaišęs 
dangų ir upę.

*  *  *

Skaptuojam iš klevo luotą.
Plauksim ieškoti
kitų pilių.
Plati ir saulėta šalis
Dainava.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



BROLIAI

*  *  *

Stovi broliai ratu, klausinėja kelio. 
Dulka vasarų vieškeliai. 
Basos, nudegusios kojos. 
Garbanoti šviesūs plaukai.

Aukštai, minkštų debesų pusnynuose, tyli 
poetai iš Dievo malonės, 
priekaištingom akim matuoja 
mano brolių šešėlį.

Būkit jauni ir drąsūs, 
šaukite savo tiesą, 
tegul upė užverda krauju, 
teskyla akmuo!

Aukštai, debesų pavėsyje, ilsisi 
dievų išrinktieji, 
laurų vėduoklėm prisidengia 
lepias ausis.

Būkit jauni ir šaukit 
pilna burna.
Išvaikščiokit kojom basom 
visą juodą žemę.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



*  *  *

Neišsiskirkim, broliai,
būkim kartu -
tegul ateina naktis visiems iš karto:
tirpsta veidai, siluetai, žodžiai migloj… 
Dreba epušės lapai.

Nepalikime, broliai, vieni kitų - 
baltas rūkas ateina, 
balta migla.

Palieskime rankom lengvą 
lininį audeklą - 
dar sekundė viena, 
vienas atsidūsėjimas - 
girdėsim tik aitvaro nykų 
plasnojimą gluosnių šešėlyje.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



*  *  *

Niekas nematė aitvaro, 
aitvaras gimė nakčia 
kartu su paparčio žiedu 
ir rytmečiu.

Neišplaukėm, broliai, ieškoti
naujų šalių
nei naujo žemyno.
Neprakirtom pro tankmę naujų takų.
Mūsų kojos ir pirštai susmigo į smėlį,
į molį, į juodžemį.
Mitom šaknim.
Likom linguoti
ant aukšto kranto
kartu su beržais.
Likom drebėti
su epušėm.

Likom - 
linguojam 
vėjuje. Vysta 
vijokliai po kojom. 
Debesys plaukia aukštai 
virš galvų.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



*  *  *

Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė kaimai. 
Pusto karštais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už sniegą, 
akys žydresnės už vandenį.

Brolio neužsigyniau. Lūpos suakmenėjo.
Lyja žarijų lietum. 
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už pieną,
akys žydresnės už liną.

Aitvaro nepalikau. Mano kojos, kaip medžio
šaknys, dirvožemyj liks.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už tošį,
akys žydresnės už vėją.

Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė žemė.
Pusto pilkais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos lengvesnės už plėnis,
akys šaltesnės už ledą.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



DEDIKACIJA

Tiems, kurie buvo...
Buvo kaip sodai, giria, beržynai šiaurėj
ankstyvą pavasarį, sniegui tirpstant.
Buvo kaip paukščiai, paukščiai vėjuje ir debesyse.
Buvo kaip smėlis, grūdai. Kaip kadugio dūmai.
Žydinčio riešuto šakos ir žalio rugio želmuo.
Buvo tyla.
Buvo žingsniai ir juokas, ir saulėn pakeltos akys.
Rasa ant blakstienų.
Tiems, kurie buvo vienatvė, skambinanti senu klavesinu Vilniuj. 
Jauno kareivio daina. Strėlė ir lankas. Poetų paguoda. 
Tiems, kurie buvo kaip mes, kaip visi, kaip kiekvienas:
liekni siluetai ant smėlio, ant sniego, ant vandenio.
Motinų sapnas. Šešėliai ant kieto grindinio.
Tiems, kurie buvo kiekvienas skirtingas,
kaip snaigės kristalas, kriauklės ant kranto, paukščių pėdos.
Tiems, kurie buvo kaip žemė - kantri, švari ir laiminga.

Tiems, kurių niekad daugiau, niekados nebebus.
Niekados - liūdniausias žodis lūpose ir žodynuose.

Niekad - mirties, nebūties sesuo, tuštuma už žvaigždžių,
šaltas siaubas vidurnaktį, krečiantis žmogų minioj
ir drėgnam požeminio traukinio tunelyj.
Niekad - šalmas žolėj.
Niekados - amžinybės, kurios nepažįstame, bendraveidis.
Niekad - tiems, kurie buvo, vienintelis kapo akmuo.

Tiems, kurie buvo žemė, vanduo ir ugnis. 

Tiems, kurie buvo, atėjo žiema:

Žiūri pro ledo langą i mus paliktieji. 
Sniego balandžiai plazda šerkšno plaukuos.
Baltos berniuko rankos laiko gitarą ant kelių. 
Miega pusnynuose jo nebaigta daina. 
Žiūri į jūrą didmiesčio aklos akys.

Tiems, kurie buvo,
šerkšno plaukais užklojo akis ir veidus
žiema.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



NEIŠSIŲSTI LAIŠKAI IR NEPASAKYTI ŽODŽIAI 
DRAUGAMS, KURIE NIEKAD NAMO NEBEGRĮŠ

Nepasislėpsi - jie viską matė, 
nepabėgsi - jų daug - tu vienas - 
nepasislėpsi ir nepabėgsi.
  Kostas Ostrauskas. Pypkė

Mudu ėjome kelis žingsnius. Mirusioji su 
gyvuoju. Tikrame pasaulyje. Tai buvo stebuklas.
  Antanas Škėma. Šventoji Inga


*
Keista, niekas šitam mieste nesustojo tą valandą:
ūkė laivai ir upė tekėjo, gatvės šaukė, dainavo vaikai, 
lėktuvai skrido pro žvaigždes ir medžiai po mano langais 
šlamėjo kaip visados. Ir žemė miegojo rami ir bejausmė. 
Mano draugo knygose visos raidės tos pačios - šalti, 
sukrekėję spaustuvių dažai ant išbalusio popieriaus, 
žodžiai tebeskamba lygiai taip pat, kaip vakar, 
Inga žiūri liūdnai į bėgius - visi traukiniai 
nebegrįžo atgal.

Ar sutikom svetimšalę rudenio slėnyj? Ar jos šešėlis
krito kartu su mūsų šešėliais, ar ji tylėjo
kartu su mumis tarp vienos dainos ir kitos,
tarp juoko ir juoko, tarp mūsų alsavimo,
trumpoj tylumos akimirkoj, tarp žingsnių, tarp aido,
ar palietė jos ranka mūsų ranką, kai skyrėsi pirštai,
aną paskutinį kartą?

Niekas šitam mieste nesustojo. Upė ir medžiai šniokščia. 
Ūkia laivai ir gatvės ūžia kaip visados.

Ar girdėjot jos žingsnius rugsėjo rasoj?

*

Paliko veidai ir žodžiai. Kiekviena detalė liko
sąmonėn įrėžta skaudžiai visam gyvenimui.
Niekas nebesugrįžta, o visa liko liko lygiai taip pat:
lūpų virpėjimas, antakių lankas, akys, 
žingsniai žolėj ir balsai 
geltono žiburio prieblandoj... 
Visa liko kaip vakar:
ugnies atšvaitai ant smėlio, 
ant tykiai tekančio vandenio, 
milžiniški mūsų šešėliai 
ant lietaus nuplautų, pilkų 
daržinės sienų.

*

Niekas šitam mieste nesustojo tą valandą:
rytmečio rūkas kėlėsi, laikrodžiai mušė, tramvajai riedėjo,
vėliau dainavo vaikai.
Mergaitės juokėsi kaip visados.
Mano draugo knygose visos raidės tos pačios.
Už tolimo kelio, už sodo, slėnio gelmėj
tebeteka upė. Ir šviečia geltona šviesa
ant smėlio ir ant žolės. Mūsų pėdos liko.
Daina ir šešėliai lietaus nulytoj daržinėj.

Negirdėjom svetimšalės - žemė tokia lengva -
negirdėjome žingsnių - vėjai vaikščiojo sodu -
nematėm šešėlio vidunaktį -
kelio smėlis geltonas kaip vaškas -
nežinom ar lietėm jos ranką, kai skyrėsi pirštai
po paskutinio liūdno sudie...

Niekas negrįžta, bet liko viskas:
žodžiai, žingsniai, veidai.

Tik žemė tapo tuštesnė tą valandą.

*

Ir vėl sugrįžta visa, lyg praeities nebūtų,
lyg atsigėrei iš skaidraus šaltinio
ir vėl gali gyventi niūrią kasdienybę,
ir vėl gali gyvent
dainom prie blėstančios ugnies, kurias dainuoja
mergaitės ir jauni draugai,
ir daina apie gluosnį,
eilėm, kurias parašė tau vienam poetai,
ilgais pasikalbėjimais apie gyvenimą ir mirtį,
apie svetimšalę, kuri kartu tylėjo,
ir vėl gali ieškoti kelio
atgal tarp jų visų, kurie sugrįžo,
ir tų, kurie nebesugrįš jau niekada.

Ir vėl, kai susirinksime visi - 
bus pasikeitę visa:
bus kiekviena diena ir valanda tikresnė, 
bus kelio smėlis suplaktas į kietą žemę 
ir amžinybė nebebus tiktai 
į knygas surašyti žodžiai.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



BALTA DROBULĖ

Mano broliai kelionėj pavargo. Žemė kieta. 
Akių mėlynumas išbluko. Paukščių sparnai suledėjo. 
Prie balto kelio sutrupintos aukso vežėčios. 
Prie balto kelio miega Didysis Molnas.

Gėrėm tą patį žalio šaltinio vandenį 
Laikėme rankose mėlyno paukščio šešėlį 
Plovėme veidus rugsėjo rasa ir vėju 
Gėrėm tą patį užsimiršimo vandenį

Mano brolio rankos atšalo. Atėjo žiema. 
Ir laukė, akis prisidengusi šerkšno plaukais, 
kur kelias staiga sustoja nakties pakraštyj 
ir kvepia kadugio dūmais ir atkastu smėliu.

Gėrėm tą patį juodo šaltinio vandenį 
Dengėme rankom tą pačią blėstančią ugnį 
Klausėmės žingsnių ant temstančio rudenio grindinio 
Gėrėm tą patį kartų užsimiršimo vandenį

Mano brolio lūpos nutilo. Kelio gale 
saulė sustojo. Ir laukia bežadėj tyloj. 
Praskrenda paukščiai be garso. Praeina vaikai 
priemiesčio gatvėmis, mėlyną tylą alsuodami.

Gėrėm tą patį drumsto šaltinio vandenį 
Glostėme plaukus ir žolę miglą ir akmenį 
Glostėme molį ir smėlį ir medžio šakas 
Gėrėm tą patį šaltą užsimiršimo vandenį

Mano brolio akys nemato. Lino marška 
uždengė veidą. Sniegas ir pelenai. 
Prie kelio sutrupintos guli aukso vežėčios. 
Miega prie balto kelio brolis tylus.

Gėrėm tą patį ledinį žemės vandenį 
Pūtė į veidus naktim šalta tuštuma 
Glostėme rasą ir vėją plaukus ir grindinį 
Gėrėm tą patį užsimiršimo vandenį 
Vyną ir tulžį vienos paaukotos kartos.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



ELEGIJA ALGIMANTUI

Dabar tiktai dabar
kai krinta pirmas rudenėjančio sekmadienio
ir šiaurėj sniegas
pro nuogo nulapojusio Kanados miško
šakas į mėlyną ir šaltą ežerą
dabar tiktai dabar žinau
tikiu prisiverčiu tikėti
tavęs nebėra mūsų žemėje ir mūsų tarpe.

Laiškai nebeateis
nebegirdėsiu tavo balso
ir tavo knygos visos parašytos
ir tavo rankos paspaudimas paskutinis
pro kylančių lėktuvų ūžesį minios murmėjimą
ir buvo paskutinis rankos paspaudimas
ir buvo paskutinis.

Abudu nešėm purvinam tramvajuje
tą pačią baimę
kad galbūt jau rytoj
palaidoję draugus
draugystę ir ilgus nakties pasikalbėjimus
kad gal mažytėj smuklėj
prie mirusių koplyčios
kartus degtinės stiklas
bus paskutinis mudviejų
sudie.

Lietingą vakarą
apleisto priemiesčio gatve
tekės asfaltu upė
kaip šiaurėje
viena rami bejausmė.

Dabar tiktai dabar kai krinta 
pro nuogą nulapojusį Kanados mišką
toks tirštas baltas lėtas pirmas sniegas
žinau
dar vieno mano draugo žingsniai
praėjo debesim pilkais
nei žemės nei dangaus neliesdami.

Dabar tiktai dabar
kai krinta pirmas sniegas
į tuščią ežerą ir nuogą mišką
žinau
ir tu esi su mano broliais
baltaisiais aitvarais.

Dabar kai krinta sniegas šiaurėje
ir tirpsta
ant lūpų ir plaukų ir veido
žinau kad mūsų upė
tebegyva.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



ANTROJI ELEGIJA AUGINTINIAM SŪNUI

Augintinio dalia kaip bado duona 
sprangi. Augintinio namų 
langai užžėlę dilgėm ir erškėčiais. 
Augintinio sūnaus tėvai prieš aušrą 
draugai prieš saulės patekėjimą 
trisdešimt kartų užsigynė.

Augintini sūnau tau liko vienas takas
kuriuo nuėjo Efua sakytojo anūkas
ir Jurekas su Dovydo žvaigžde
senoj senamiesčio gatvelėj
į dujų kamerą ar po mačetės ašmenim kada
romėniškame amfiteatre
minia dainuodama
ilgėjosi gražaus mirties spektaklio.

Augintini sūnau
nužemintųjų drauge
visų praradusiųjų veidą vardą rasę
brolau tikėjęs tikrąjį
vienatinį prisikėlimą.

Tik tavo
malda sutrupino granitą.
Tik tavo
malda parklupdė fariziejus.
Tik tavo vieno
malda beviltiškai per amžių amžius
vis beldėsi ir beldėsi
į Dievą.

Tavęs vienintelio nebegalėjo išklausyti 
nei Dievas nei dievai nes lygiai
nes lygiai 
išrinktąją valandą
mirties spektaklio naujo išsiilgę
jie paaukojo sūnų
augintinį
ant gatvės ešafoto.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



VAIKYSTĖ

Vienos vaikystės negana:
ištirpo sniego senis 
prie Rotušės, kai saulė degdama 
senamiesčio gatvelėmis sroveno 
į didelį ir platų Nemuną.

Vienos vaikystės mums gana:
ištirpo sniego seniai
prie Rotušės, kur topoliuos pleveno
viena vienintelė diena:

kreivom, siaurom gatvelėm 
prabėgo vėjai, juoką nešdami, 
vaikai laimingi ir linksmi, 
dainuodami pavasario dainelę 
mums, grįžusiems iš ilgo kelio, 
gimtam name numirt.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



RUGSĖJO ELEGIJA

Netikėjom nei vienu žodžiu - žydi upėj akmuo -
o kalbėjome visą naktį, kol atėjo ruduo
ir ūkanom uždengė sodą - kiekvienas skiemuo
dar aidi žolėj vakarykštėj ir krenta vanduo
į slėnį ir nuneša tavo ir mano veidą.

Žinojome - laimės nėra: tirpsta sniego balandžiai. 
O abu pražiūrėjom akis, kol atėjo ruduo 
ir sutrupino tinklą stiklinį - už jo tebesklando 
erškėčiuose paukščių šešėliai ir krenta vanduo 
į slėnį ir nuneša tavo ir mano vardą.

Žinojom - diena trumpa. Tik naktis begalinė. 
O gyvenome lyg nemirtingi, kol atėjo ruduo 
ir sudegino pasakų miestą - karietą auksinę 
užklojo pilki pelenai ir krenta vanduo 
į slėnį, nunešdamas tavo ir mano žodžius.

Dabar tikime žodžiu kiekvienu - sutrupėjo akmuo - 
tavo veidą pamečiau, plaukus, akis, nes atėjo ruduo 
ir ūkanom uždengė viską - kiekvienas skiemuo 
dar aidi žolėj vakarykštėj ir gailiai aidi vanduo, 
plaudamas šaltą ir tuščią slėnį.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



UŽDANGA

Dievo rūstybė sudegino
kadugio krūmą.
Išganytojo smilkinius veria
erškėčių vainiko dygliai.
Dievo rykštė padėta
ant Dievo delno.
Angelai trimituoja Paskutiniojo Teismo spektakliui.

Rytmečio miglą kloja ant ilgo išbalusio greitkelio 
mėlynais kombinezonais aprengti išsipildymo angelai. 
Fone, tolumoj - miškai, lygumos, ūžiantis 
jūros rėžis, dumblota upė. Keliai ir keliai. Ir tyla. 
Tyla, kurios negirdi ir negirdėjo niekas.

Už tylos, už miglos, už blykštančio rytmečio 
laukia didmiestis:
garuojantis, šniokščiantis, kvatojantis ir kūkčiojantis 
gigantas. Pabaisa. Grizlis. Nemiga sergantis gyvulys.

Į šitą milžiną miestą artinasi 
žmonės ir mašina. Mažytis taškas 
neaprėpiamoj panoramoj. 
Mažytis smėlio grūdas didžiuliam delne. 
Mažytė dėmė ant milžiniško radaro.

Be Tavo valios nekrinta nei plaukas.
Be Tavo valios nemiršta musė voratinklyje.
Be Tavo valios nesutirpsta snaigė,
nesutrupa smėlio kruopelė.
Be Tavo valios nesustoja laikrodžiai.

Tu esi Didysis Režisierius. 
Maestro. Džiunglių būgnininkas. 
Šokantis ir dainuojantis magas
dramblio kaulo šalyj.

Mano broliams liko tik vienas vingis
pro miglą,
pro rytmečio miglą,
tik vienas vingis,
vienas rankos mostas,
viena sekundė prieš ištarmę...
Ir po jos nebeliko nieko -
tiktai tyla.
Tik šalto, negyvo metalo riksmas
ir po to...
tyla.

Šventoji Inga ir traukinys, sustingęs laukuos,
begalinėj tyloj.
Dekoracijos liko. Liko rytmetis.
Didmiestis liko drebančioj tolumoj.
Liko visi, kurie laukė,
sustingę, suakmenėję,
kaip mūsų vaikystės pasakoj.

Liko kadugio lengvi pelenai.
Liko
ant ilgo juodo greitkelio,
apkaišyto beržais,
rudeninėm gėlėm ir voratinkliais,
tuštuma.
Grįžo tiktai karstai ir atsiminimai
ir siaubas tų, kurie liko.
Kurių neištiko Dievo rūstybė.

Didysis maestro, 
Magas,
Medical Man, 
Didysis Režisierius 
gali ramiai užmigt:
Itc, comoedia finita est.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



RAUDA

Saulės neatlaikiau:
rankos pavargo. 
Teka upės ir gatvės 
raudonos ir tirštos 
į naktį.

Neištesėjau žodžio:
lūpos apkarto. 
Kalba akmenys, 
šaukia 
mūrai šalti.

Neišėjau kartu:
žemė žydėjo. 
Driekiasi ilgas 
vieškelis 
tuščias naktin.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.



EILĖRAŠČIAI APIE ŠIAURĘ

I

Kai sugrįžta žiema,
suledėja saulė
ir paukščių sparnai.
Tarp lango ir girios
vėjas permatomas
kaip ledas.
Begalinėj, baltoj tylumoj
viešpatauja žiema.

Tu stovi prie lango ir lauki
praskrendančių paukščių,
rogių,
palinkusio pakeleivio,
laukinio žvėries
arba
tik sutemos.

Sniegas užgulęs stogus,
užgulęs upes,
kelius
ir širdį.
Sniegas užgulęs beržynus
ir atsiskyrėlę eglę
tavo žemės ir tavo
dangaus pakraštyj.

Kai sugrįžta žiema, 
tu stovi prie lango 
ir lauki 
pavasario.

II

Šiaurė yra žiemkentis grūdas.
Po sniegu tekanti upė.
Banguojantis ežeras
po stora ledo danga.
Eskimo žingsniai.
Indėno strėlė.
Harpūnas. Elnias. Suomio akys.
Legenda. Baladė. Švarus
ir permatomas sonetas.

Šiaurė yra visų poetų namai.
Visų medkirčių. Vargdienių. Ir
atsiskyrėlių. Plėšikų,
kurie
iš turtingųjų ėmė ir vargšams dalijo.

Šiaurė yra 
balta ir skaudi 
tyla. 
Ir baltas riksmas.

Šiaurė: erškėčių krūmas 
ir laužo ugnis. Tavo 
ir mano namai.

III

Elnias prabėga pusnynais. 
Skamba eskimų dainos. 
Ruonių kraujas 
kaip spanguolių uogos 
pabertos ant sniego. 
Kaip vaikiški karoliukai. 
Dūžta varvekliai. 
Gailiai aidi oras.

Pralekia vėjai lygiu ledu.
Palšas dangus atsispindi ant kieto
įlankos veidrodžio.
Už Beringo sąsiaurio žiūri
įstrižos akys
iš Azijos.

Prisimenu seną suomį, kalbėjusį sūnui:
Žiūrėk, sūnau,
tenai,
horizonte,
kaip šaltos akys
švininis dangus.
Ten,
už akmenynų,
Azija.
Čia, už tavo nugaros, Europa.

Stovėk, sūnau, 
kaip uola, 
kaip granitas, 
uždenk 
savo kūnu 
Europą.

IV

Šiaurė yra platuma
be galo ir be pradžios.
Balta ir skaisti kaip Dievo mintis
pačią pirmą kūrimo valandą.

Šiaurė yra balta kaip popieriaus lakštas, 
drobė, nepaliesta teptuko. 
Akmuo, nekapotas nei kūjo, nei kalto, 
jaunos moters šypsena, 
pirmas vaiko žodis,
meilė - nežinoma ir neišpažinta.

Šiaurė yra mirtis ir gyvybė įsčiose. 
Niekieno žemė, kur gyvena 
vėjai ir angelai ir 
kareivių vėlės. 
Vienišo traperio sapnas. 
Pašauto elnio riksmas. 
Upėtakio šuolis kriokliu aukštyn. 
Sakalo sklandymas. 
Žvėris, sustingęs staiga, prieš pavojų.

Šiaurė yra mano tikrieji namai. 
Motina ir moteris. 
Mylimoji ir brolis. 
Sesers šypsena ir 
plaukai ir amžinas miegas.

V

Vėjai plevena kaip lengvo lino užuolaidos. 
Spindi žvaigždės pro juos ir apledėję miškai. 
Lygiu ledu užklotos įlankos, fiordai, 
aštrios uolos ir ramios sodybos žvejų. 
Vikingų dukterys taiso tinklus lig vidurnakčio. 
Loja į blyškų mėnulį vienišas šuo. 
Vaikšto žiema amžinos nakties gamtovaizdyj -
liekna ir grakšti ir balta 
kaip Solveiga.

VI

Išmyniau sniege raides:
palikit vieną mane.
Palikit mane su savim,
kad galėčiau kalbėti
sniego ir vėjų kalba.
Būti vienas rąstų namelyj
prie linksmos ir traškios ugnies,
klausyti savo širdies plakimo
ir pūgos į lango stiklą.

Klausyti eglių šniokštimo,
durų klabenimo ir,
po vidurnakčio,
žvaigždėjančios tylumos.
Matyti savo veidą vandens ąsotyje.

Teateina pavasaris man vienam:
lėtais lašais ir upelių gurgėjimu, 
praskleidęs pirmą žiedą 
atokaitoj.

Tada sugrįšiu pas jus, 
nusiprausęs girių šaltinio 
vandeniu ir švilpiniuodamas 
kaip Tomas Nipernadis.

Išmyniau sniege raides ir laukiu pavasario, 
kad ištirpdytų motina saulė atsiskyrėlio raštą.

VII

Laukiu pavasario. Kai pradės kalbėti
sidabrinėm burnom upeliai po sniegu.
Kai lieknos lazdynų rykštės pradės raudonuoti
pirmais pumpurais.
Vėlyvą gegužį pirmas paukštis nutupia
ant juostančio žemės gūbrio atokaitoj.
Seni žvejai ant upių kranto klausosi
pleišėjančio ledo.

Laukiu pavasario. Kai vėjas gaivus
ir šiltas dvelkia į veidus.
Kai į geltoną mūrą senų karčemų
atsirėmę raukšlėti indėnai žydriom ir bejausmėm akim
seka baltus debesis.
Laukiu pavasario. Žemė
drebėdama kenčia
prisikėlimo skausmą.

VIII

Miškus nukapojo šiaurės jauni medkirčiai. 
Nukapojo ir nudainavo dumblinu vieškeliu. 
Ežere atsispindi kelmai ir sausi stagarai 
pernykščios aštrios žolės.
Brendam kirtimais. Iriamės tyru, garuojančiu 
vandeniu. Laukiam, sumerkę meškeres. 
Didžiulių žuvų šešėliai vingiuoja gelmėj. 
Dvelkia drėgnas rytmečio vėjas. 
Miškus nukapojo barzdoti vyrai. 
Rąstus nuplukdė dainuodami sielininkai. 
Dangaus pakraštyje auga nauji miškai.

IX

Šiaurė mano namai. Neringos smėlis
užpustė žvejų sodybas: Tegul ilsis ramybėje
aisčių žvejai.
Liko žuvėdros ir marių vandenys.
Liko
žemė, sūraus lietaus
plaunama.
Šiaurės pašvaistė šviečia į mano brolių
ir mano
veidą
skaisčia,
nemirtinga
ugnim.

Nagys, Henrikas. Broliai balti aitvarai. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1969.





.

No hay comentarios:

Publicar un comentario en la entrada