DONALDAS KAJOKAS
Donaldas Kajokas nació en Prienai, en 1953. En 1955 sus padres se mudaron a Kaunas, donde cursó sus estudios de Secundaria. Continuó sus estudios desde 1971-1975 en la Escuela de Educación Física de Lituania. En 1975-1976 trabajó como entrenador de gimnasia, luego un breve periodo trabajó en una asociación de turistas e hizo de celador de ambulancia. Desde 1977-1980 trabajó en el Museo de Literatura y desde 1981-1989 en un laboratorio de química. Desde 1989 hasta 2012 trabajó en el periódico cultural lituano Nemunas. Ahora es escritor profesional. Durante más de treinta años de trabajo creativo ha publicado nueve poemarios, dos novelas y cuatro libros de ensayos. Le han sido otorgados numerosos premios por su obra. Donaldas Kajokas forma parte del canon de la literatura lituana contemporánea: su obra se analiza en las universidades y colegios, sobre su prosa y poemas se han escrito numerosos artículos académicos. Participó en festivales de poesía en Polonia, Ucrania, Irlanda, Inglaterra, Alemania, Suiza, Hungría, Georgia, Luxemburgo, EEUU, sus poemas fueron traducidos a aproximadamente 20 idiomas. Él mismo tradujo poesía, prosa y textos filosóficos, algunos de estos se publicaron en libros. También fue editor de más de veinte libros de otros autores lituanos.
Dossier de poesía de Lituania preparado y traducido por Dovile Kuzminskaite y María Sebastia Sáez.
http://circulodepoesia.com/2017/06/poesia-lituana-donaldas-kajokas/
el sábado, Alisa
los copos de nieve matutinos, del tamaño
de la palma de la mano, maldito sábado de marzo
y yo
saltando hacia ti, Dios,
atontado
conejo con la tripa merdosa,
reconciliemos digo
estudio: viento
a qué huele este viento al viento
huele este viento
Sobre el mar y la perla
sobre el mar escribo solo porque
en el está tu perla
sobre la perla escribo solo porque
esta está en tu mar
aunque la diferencia entre los dos
es minúscula solo que
nunca escribiría sobre el mar
si en este no estuviese tu perla
nunca escribiría sobre la perla
si esta no estuviese en tu mar
aunque de verdad quizá esta
no esté allí
-como si no lo supiera yo, como si
no lo supiera … -no te amargues
yo
no lo sé
sobre la soledad
la soledad es bella
hasta que se hace
un tanto
más profunda
que el huequecillo cálido
en la almohada
un folleto turístico
sí, aquí está Lituania,
aquí no hay nada, solo las nubes
amargados seres de gris azulado con miradas pesadas
criaturas de no se sabe quién
entrenados a deambular dando un rodeo, cambiar
su apariencia, agruparse en pandillas
o en manadas, procrastinar sin parar
y llover y tronar y relampaguear
pero en general son pacíficos
sin estos, dicen, de verdad
aquí no hay nada bueno raras veces
unos arcoíris dobles
Idioma: lituano
[tokią gilią tokią šaltą žiemą…]
tokią gilią tokią šaltą žiemą
kai ne garas virto iš burnos
bet žirafos laigančios ražienom
salos ir fregatos burių nėriniuos
ėjo vaikas pamiške, pasukęs
ilgesniu keliu ir tuos vaizdus
matė tik jį lydintis lapiukas –
baltas baltas baltas tris kartus
[Artėjame, ir vandeniu skaidriu...]
Artėjame, ir vandeniu skaidriu
be garso slysta lengvos mūsų valtys,
ir tik žuvėdros vėjuose suveltos
mus pasitinka mėlynu būriu;
ir jųjų klyksmas skamba ausyse,
ir jau jaučiu vėjuotą tavo ranką,
tačiau dvi tuščios valtys prasilenkia,
nes mes tik atsispindime jose.
Virš kopų ramus teka mėnuo
virš kopų
ramus
teka mėnuo
taip
tuščia
many
daug vietos
šiam
vaizdui
Baladė apie erškėčio šakelę
gyveno kartą senelis
išminčius didelis buvo
galim sakyt atsiskyrėlis
visai arti šventumo
daug metų vienas praleido
trobelėje vidury miško
mito žiogais ir uogom
miegojo ant eglišakių
kartą ankstyvą žiemą
jisai su aušra pakirdo
ir pro duris jau ėjo
atlikti savo reikalo
bet vos tik jas pravėrė
tarpduryje sustingo –
baso žmogaus pėdos
driekės sniegu link durų
kas čia galėtų būti
pamanė šventas senelis
naktį lyg negirdėjau
kad kas vidun prašytųs
bet pėdos ėjo iš miško
ir baigėsi ties durimis
tad grįžo senelis į trobą
gerai ją apžiūrėjo
tik niekur žmogaus nerado
nei gyvo nei numirusio
erškėčio šakelė palovėj
o šiaip – tuštutėlė trobelė
bet pėdos vedė link durų
atgal į tankmę negrįžo
lygu aplink trobelę
švarus baltutėlis kilimas
ir ėmė galvoti senelis
galvojo ilgai ir kantriai
ir taip visą dieną galvojo
o vakarop išsigando
ateiti kažkas atėjo
išeit lyg ir nieks neišėjo
tad kur kas galėjo dingti
ką reiškia erškėčio šakelė?
galvojant atėjo pavasaris
nutirpo sniegai išgaravo
su jais ir basojo pėdos
lengviau atsiduso senelis
tačiau jis nuo tol neišmano
katrą gi save mylėti –
ar tą kurs pėdas pamatė
ar tą kurs nematė įėjusio
prarado senelis ramybę
prarado beveik ir šventumą
dienąnakt su kažkuo kalbasi
net ir vienas būdamas
o jeigu reikalas prispiria
trumpam išeit iš trobelės
net per karščius didžiausius
neina į lauką basas
tik vieną metų naktį
kai iškrenta pirmosios snaigės
senelis išslenka basas
ant sniego ir eina atbulas
paskui grįžta kaip vaikas
į tas pačias pėdas taikydamas
ir užmiega ramus palovėj
su erškėčio šakele rankoje
o rytą kaip ir tąjį kartą
eglišakių lovoj nubunda
ir pasirąžęs eina
atlikti savo reikalo
bet vos tik duris praveria
tuoj tarpdury sustingsta –
baso žmogaus pėdos
driekias sniegu link durų
ir grįžta senelis nuo slenksčio
parpuola palovėn ir ieško
ir ieško ir verkia o varge
nebėr erškėčio šakelės
Žydų melodija
lengvas ūkanotas lapas
sopulingai sopulingai
leidžias dykvietėj ant sniego
leidžias dykvietėj ant sniego
nusileidžia smuikas
Idioma: alemán
Ballade vom Dornenzweig
es war einmal ein alter Greis
er war ein großer Weiser
man könnte wohl sagen ein Eremit
und fast schon ein Heiliger
viele Jahre hat er allein verbracht
in einer Hütte mitten im Wald
sich genährt von Beeren und Heuschrecken
geschlafen auf Tannenreisig
einmal in frühen Winter
wachte er auf mit dem Morgenrot
und er ging schon durch die Tür
um seine Notdurft zu verrichten
doch kaum hat er sie einen Spalt geöffnet,
da erstarrt’ er in der Tür –
die Spuren eines Menschen mit bloßen Füßen
erstreckten sich im Schnee in Richtung Tür
wer könnte bloß hier sein
so dachte der heilige Greis
ich habe doch nachts nicht gehört
dass jemand Einlass begehrt
die Spuren aber kamen vom Wald
und führten bis zur Tür
so kehrte der Greis in die Hütte zurück
und sah sich genau darin um
nur fand er nirgends einen Menschen
weder lebendig noch tot
ein Dornenzweig lag unterm Bett
doch sonst war die Hütte leer
die Spuren aber führten bis zur Tür
zurück ins Dickicht aber nicht
eben um die Hütte herum lag
ein reiner schneeweißer Teppich
so begann der Greis zu grübeln
er grübelte lang und geduldig
und grübelte den ganzen Tag
doch gegen Abend hin erschrak er
gekommen könnte wohl jemand sein
aber weggegangen war niemand
wo also konnte jemand verschwinden
und was bedeutet der Dornenzweig?
und als er so grübelte kam der Frühling
es schmolz der Schnee es verdampften
mit ihm auch die Spuren dessen der barfuß war
und der Greis atmete erleichtert auf
doch von da an wusste er nicht
welchen von sich er lieben sollte –
den der die Spuren gesehen
oder den der nicht sah wer hineinging
so verlor der Greis all seine Ruhe
verlor beinah auch die Heiligkeit
bei Tag und bei Nacht sprach er mit jemand
obwohl er doch ganz allein war
aber wenn ihn etwas zwingt
für kurz aus der Hütte zu treten
dann geht er sogar bei der größten Hitze
nicht barfuß hinaus
nur einmal bei Nacht
als die ersten Schneeflocken fallen
schleicht der Greis sich mit bloßen Füßen
in den Schnee und geht verkehrt herum
drauf kommt er zurück wie ein Kind
und versucht seine eigenen Spuren zu treffen
und schläft ganz ruhig ein unterm Bett
mit dem Dornenzweig in der Hand
doch am Morgen wacht er wie damals
in seinem Bett aus Reisig auf
er streckt sich und geht
seine Notdurft zu verrichten
doch kaum dass er sie einen Spaltbreit öffnet
erstarrt er in der Tür –
die Spuren eines Menschen barfuß
erstrecken sich im Schnee bis zur Tür
und der Greis kehrt zurück von der Schwelle
stürzt unters Bett und sucht
und sucht und weint doch o weh
der Dornenzweig ist verschwunden
Aus dem Litauischen von Cornelius Hell
Jüdische Melodie
ein leichtes dunstiges Blatt
schmerzlich schmerzlich
fällt im Ödland auf Schnee
fällt im Ödland auf Schnee
die Geige versinkt
Aus dem Litauischen von Cornelius Hell
-
No hay comentarios:
Publicar un comentario