lunes, 5 de junio de 2017

DONALDAS KAJOKAS [20.178]


DONALDAS KAJOKAS

Donaldas Kajokas nació en Prienai, en 1953. En 1955 sus padres se mudaron a Kaunas, donde  cursó sus estudios de Secundaria. Continuó sus estudios desde 1971-1975 en la Escuela de Educación Física de Lituania. En 1975-1976 trabajó como entrenador de gimnasia, luego un breve periodo trabajó en una asociación de turistas e hizo de celador de ambulancia. Desde 1977-1980 trabajó en el Museo de Literatura y desde 1981-1989 en un laboratorio de química. Desde 1989 hasta 2012 trabajó en el periódico cultural lituano Nemunas. Ahora es escritor profesional. Durante más de treinta años de trabajo creativo ha publicado nueve poemarios, dos novelas y cuatro libros de ensayos. Le han sido otorgados numerosos premios por su obra. Donaldas Kajokas forma parte del canon de la literatura lituana contemporánea: su obra se analiza en las universidades y colegios, sobre su prosa y poemas se han escrito numerosos artículos académicos. Participó en festivales de poesía en Polonia, Ucrania, Irlanda, Inglaterra, Alemania, Suiza, Hungría, Georgia, Luxemburgo, EEUU, sus poemas fueron traducidos a aproximadamente 20 idiomas. Él mismo tradujo poesía, prosa y textos filosóficos, algunos de estos se publicaron en libros. También fue editor de más de veinte libros de otros autores lituanos.

Dossier de poesía de Lituania preparado y traducido por Dovile Kuzminskaite y María Sebastia Sáez. 
http://circulodepoesia.com/2017/06/poesia-lituana-donaldas-kajokas/




el sábado, Alisa


los copos de nieve matutinos, del tamaño
de la palma de la mano, maldito sábado de marzo

y yo
saltando hacia ti, Dios,
atontado
conejo con la tripa merdosa,
reconciliemos digo





estudio: viento

a qué huele este viento al viento
huele este viento





Sobre el mar y la perla

sobre el mar escribo solo porque
en el está tu perla

sobre la perla escribo solo porque
esta está en tu mar

aunque la diferencia entre los dos
es minúscula solo que

nunca escribiría sobre el mar
si en este no estuviese tu perla

nunca escribiría sobre la perla
si esta no estuviese en tu mar

aunque de verdad quizá esta
no esté allí

-como si no lo supiera yo, como si
no lo supiera … -no te amargues

yo
no lo sé




sobre la soledad

la soledad es bella
hasta que se hace
un tanto
más profunda
que el huequecillo cálido
en la almohada





un folleto turístico

sí, aquí está Lituania,
aquí no hay nada, solo las nubes

amargados seres de gris azulado con miradas pesadas
criaturas de  no se sabe quién

entrenados a deambular dando un rodeo, cambiar
su apariencia, agruparse en pandillas

o en manadas, procrastinar sin parar
y llover y tronar y relampaguear

pero en general son pacíficos

sin estos, dicen, de verdad
aquí no hay nada bueno raras veces

unos arcoíris dobles



Idioma: lituano

[tokią gilią tokią šaltą žiemą…]

tokią gilią tokią šaltą žiemą
kai ne garas virto iš burnos
bet žirafos laigančios ražienom
salos ir fregatos burių nėriniuos
ėjo vaikas pamiške, pasukęs
ilgesniu keliu ir tuos vaizdus
matė tik jį lydintis lapiukas –
baltas baltas baltas tris kartus




[Artėjame, ir vandeniu skaidriu...]

Artėjame, ir vandeniu skaidriu
be garso slysta lengvos mūsų valtys,
ir tik žuvėdros vėjuose suveltos
mus pasitinka mėlynu būriu;
ir jųjų klyksmas skamba ausyse,
ir jau jaučiu vėjuotą tavo ranką,
tačiau dvi tuščios valtys prasilenkia,
nes mes tik atsispindime jose.




Virš kopų ramus teka mėnuo

virš kopų
    ramus
    teka mėnuo
        taip
        tuščia
        many
    daug vietos
    šiam
vaizdui





Baladė apie erškėčio šakelę

gyveno kartą senelis
išminčius didelis buvo
galim sakyt atsiskyrėlis
visai arti šventumo

daug metų vienas praleido
trobelėje vidury miško
mito žiogais ir uogom
miegojo ant eglišakių

kartą ankstyvą žiemą
jisai su aušra pakirdo
ir pro duris jau ėjo
atlikti savo reikalo

bet vos tik jas pravėrė
tarpduryje sustingo –
baso žmogaus pėdos
driekės sniegu link durų

kas čia galėtų būti
pamanė šventas senelis
naktį lyg negirdėjau
kad kas vidun prašytųs

bet pėdos ėjo iš miško
ir baigėsi ties durimis
tad grįžo senelis į trobą
gerai ją apžiūrėjo

tik niekur žmogaus nerado
nei gyvo nei numirusio
erškėčio šakelė palovėj
o šiaip – tuštutėlė trobelė

bet pėdos vedė link durų
atgal į tankmę negrįžo
lygu aplink trobelę
švarus baltutėlis kilimas

ir ėmė galvoti senelis
galvojo ilgai ir kantriai
ir taip visą dieną galvojo
o vakarop išsigando

ateiti kažkas atėjo
išeit lyg ir nieks neišėjo
tad kur kas galėjo dingti
ką reiškia erškėčio šakelė?

galvojant atėjo pavasaris
nutirpo sniegai išgaravo
su jais ir basojo pėdos
lengviau atsiduso senelis

tačiau jis nuo tol neišmano
katrą gi save mylėti –
ar tą kurs pėdas pamatė
ar tą kurs nematė įėjusio

prarado senelis ramybę
prarado beveik ir šventumą
dienąnakt su kažkuo kalbasi
net ir vienas būdamas

o jeigu reikalas prispiria
trumpam išeit iš trobelės
net per karščius didžiausius
neina į lauką basas

tik vieną metų naktį
kai iškrenta pirmosios snaigės
senelis išslenka basas
ant sniego ir eina atbulas

paskui grįžta kaip vaikas
į tas pačias pėdas taikydamas
ir užmiega ramus palovėj
su erškėčio šakele rankoje

o rytą kaip ir tąjį kartą
eglišakių lovoj nubunda
ir pasirąžęs eina
atlikti savo reikalo

bet vos tik duris praveria
tuoj tarpdury sustingsta –
baso žmogaus pėdos
driekias sniegu link durų

ir grįžta senelis nuo slenksčio
parpuola palovėn ir ieško
ir ieško ir verkia o varge
nebėr erškėčio šakelės




Žydų melodija

lengvas ūkanotas lapas
     sopulingai sopulingai
          leidžias dykvietėj ant sniego
          leidžias dykvietėj ant sniego
nusileidžia smuikas






Idioma: alemán

Ballade vom Dornenzweig

es war einmal ein alter Greis
er war ein großer Weiser
man könnte wohl sagen ein Eremit
und fast schon ein Heiliger

viele Jahre hat er allein verbracht
in einer Hütte mitten im Wald
sich genährt von Beeren und Heuschrecken 
geschlafen auf Tannenreisig

einmal in frühen Winter
wachte er auf mit dem Morgenrot
und er ging schon durch die Tür
um seine Notdurft zu verrichten

doch kaum hat er sie einen Spalt geöffnet,
da erstarrt’ er in der Tür –
die Spuren eines Menschen mit bloßen Füßen 
erstreckten sich im Schnee in Richtung Tür

wer könnte bloß hier sein
so dachte der heilige Greis
ich habe doch nachts nicht gehört
dass jemand Einlass begehrt

die Spuren aber kamen vom Wald
und führten bis zur Tür
so kehrte der Greis in die Hütte zurück
und sah sich genau darin um

nur fand er nirgends einen Menschen
weder lebendig noch tot
ein Dornenzweig lag unterm Bett
doch sonst war die Hütte leer

die Spuren aber führten bis zur Tür
zurück ins Dickicht aber nicht
eben um die Hütte herum lag
ein reiner schneeweißer Teppich

so begann der Greis zu grübeln
er grübelte lang und geduldig
und grübelte den ganzen Tag
doch gegen Abend hin erschrak er

gekommen könnte wohl jemand sein
aber weggegangen war niemand
wo also konnte jemand verschwinden 
und was bedeutet der Dornenzweig?

und als er so grübelte kam der Frühling
es schmolz der Schnee es verdampften
mit ihm auch die Spuren dessen der barfuß war
und der Greis atmete erleichtert auf

doch von da an wusste er nicht
welchen von sich er lieben sollte – 
den der die Spuren gesehen 
oder den der nicht sah wer hineinging

so verlor der Greis all seine Ruhe
verlor beinah auch die Heiligkeit
bei Tag und bei Nacht sprach er mit jemand
obwohl er doch ganz allein war

aber wenn ihn etwas zwingt
für kurz aus der Hütte zu treten
dann geht er sogar bei der größten Hitze
nicht barfuß hinaus

nur einmal bei Nacht
als die ersten Schneeflocken fallen
schleicht der Greis sich mit bloßen Füßen 
in den Schnee und geht verkehrt herum

drauf kommt er zurück wie ein Kind
und versucht seine eigenen Spuren zu treffen
und schläft ganz ruhig ein unterm Bett
mit dem Dornenzweig in der Hand

doch am Morgen wacht er wie damals
in seinem Bett aus Reisig auf
er streckt sich und geht
seine Notdurft zu verrichten

doch kaum dass er sie einen Spaltbreit öffnet
erstarrt er in der Tür –
die Spuren eines Menschen barfuß 
erstrecken sich im Schnee bis zur Tür

und der Greis kehrt zurück von der Schwelle 
stürzt unters Bett und sucht
und sucht und weint doch o weh
der Dornenzweig ist verschwunden

        Aus dem Litauischen von Cornelius Hell




Jüdische Melodie

ein leichtes dunstiges Blatt
     schmerzlich schmerzlich
          fällt im Ödland auf Schnee
          fällt im Ödland auf Schnee
die Geige versinkt

        Aus dem Litauischen von Cornelius Hell







-

No hay comentarios:

Publicar un comentario