MINDAUGAS NASTARAVIČIUS [19.956]

MINDAUGAS NASTARAVIČIUS

Mindaugas Nastaravičius (1984). Después de graduarse en periodismo cursó Filosofía y estudios literarios. Ha publicado dos poemarios: Dėmėtų akių (De los ojos con manchas) en 2010 y Mo en 2014. Además, se dedica al teatro y colabora con diferentes compañías  y grupos artísticos de Lituania.  

Las presentes traducciones son de Dovile Kuzminskaite y María Sebastià-Sáez

http://circulodepoesia.com/2017/02/poesia-lituana-mindaugas-nastaravicius/

cita a sordas

             ella: ¿y cómo me ves?

             él: la verdad es que pensaba que iba a ser mucho peor.

       De una conversación escuchada en la calle a propósito

cuando nos vimos por primera vez, después de dos

horas dijiste que no habría nada

después de un mes yo también afirmé que no habría,

y tú, yéndote, te giraste, en realidad

nada pasa

después de medio año confluimos los libros en una común

existencia –mira, algunos coinciden,

pero te parecía que esto todavía no significaba nada

después de un año miré alrededor –mira y tú que pensaste que

no habría nada, aquella noche no hubo nada,

todo empezó después

al despertarte dijiste que en nuestra vida de alguna manera

no pasaba nada, por alguna razón nada se movía, muy

tranquila estaba este agua

a la mañana siguiente te diste la vuelta, porque te pesaba la vida,

porque yo ni siquiera me acordaba que día nos habíamos visto,

qué había dicho al separarnos

el nueve de agosto decidimos salir de estas aguas:

estabas segura de que necesitábamos

una vajilla a juego

yo también me esforzaba, dije que podía

tatuarme algún pez

en la axila porque ahora todo iba a ser de nuevo

el cuatro de septiembre ya estábamos intentando distinguir

qué libros eran los tuyos y cuáles los míos, los peces

salían ya nadando de la vajilla tuya y mía

pero cuando nos vimos por primera vez, después de dos horas

abrí la boca, qué rápido

pasó este tiempo, huecos eran los segundos

sin agujerear los minutos, porque no vi cómo fluías,

porque no escuché cómo corrías afuera, torrencial año de

inexistencia

tres meses chorreando, ocho días salidos

del cauce, porque no podría decir la hora exacta

disparo desde la calle Statybininku

cuando me invitó detrás del establo Jaroslavas dijo que todo estaba

claro: que las gallinas las mataba algún gato

negro que había visto su madre

observamos el recinto sangriento, las gallinas blancas

con los traseros arañados, en las marrones la sangre

se notaba menos, pero todo estaba claro

hay que cargarse al gato, con lo cual los hombres de la calle

Statybininku, nosotros, dos chicos de doce – lo haremos

con nuestras propias manos y las madres ya no llorarán

Jaroslavas dio a elegir: o coger hachas

y esperar o hacernos arcos, en las flechas poner

un clavo y entonces todo iba a estar claro

un mediodía él estaba buscando enebros o fresnos, mientras

alrededor de los establos de la calle Statybininku buscaba hilo de estraza,

me dejó montando guardia

claro, lo aproveché: uno tras otro llevé

a casa los huevos de las gallinas ajenas, pero todavía vivas, y nada más

entrar en la cocina me hacía un gogel mogel

y al gato lo esperamos hasta que anocheció y cuando ya

no se veía nada, lanzábamos flechas porque sí hacia los establos,

hasta que una de las mías le dio a la cabeza a Jaroslavas

claro, no se murió, pero durante dos días no salió

de casa, después le llevé de la mía

un sándwich con salchichón y le pedí disculpas y ya está

luego intenté escribir sobre todo aquello, pero

como diría Jaroslavas, todo aquí está muy claro:

había que elegir hachas, por lo menos uno de nosotros

ahora estaría ausente, ya que después intenté escribir sobre todo aquello

hasta que se derrumbó la calle Statybininku, las gallinas picotearon

a los gatos hasta la muerte y estos ahora defienden a Jaroslavas

movimiento estático 

cuando tenía unos diez años un Moskvitch

amarillo atropelló a nuestro perro Topsikas

lloré un poco, pero luego ya no lloraba,

porque había que empezar a hacer algo, moverme

levanté a Topsikas del asfalto, lo llevé detrás de la casa

y me tumbé al lado, porque sabía, que había que hacer algo

tengo que cerrar los ojos, creer mucho y cuando los abra de nuevo

Topsikas respirará otra vez, respirará y respirará

cuando tenía unos quince años estaba tumbado

con mi padre junto a la hoguera, ardían nuestros ojos

y mi padre dijo que ya estaba, que su vida

se había acabado, entonces cerré los ojos

luego volví a abrirlos pero mi padre seguía

mirando la hoguera, ardían sus ojos y los de las ascuas

cuando tenía justo los veinte estaba tumbado

junto a la lápida de mi padre, no tenía fuerzas para cerrar los ojos

pensaba que ya estaba, que la vida había terminado,

me levanté y me llevé a la hoguera

pero esta noche todavía existo y sé que si de repente

abriera los ojos, nada habría cambiado,

nada se movería tampoco si abriera los ojos lentamente,

si no los abriera nunca más

por eso estoy tumbado, con los ojos cerrados, escuchándote respirar

y entonces – en paz con todo – me duermo

Mindaugas Nastaravičius „MO“

   Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas, dramaturgas, žurnalistas. 2010 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. Kūryba versta į anglų, prancūzų ir rusų kalbas.

   „Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.

   Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.

  O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę!

Om, skaitytojau mielas, om...“

Aidas Marčėnas

Ištraukos iš knygos

i s t o r i j a  a p i e  p r a e i t į , d a b a r t į

i r  v i s a  k i t a , k o  n e b u s

     •

ką tik tvirtai apsisprendžiau: pradėsiu

kurti, jau pirmi mano žodžiai bus

daugiau nei užrašyti žodžiai,

karvė čia nebus karvė,

jokių istorijų, tikro

gyvenimo, ką tik

viskas pasibaigė

     •

ir ką man daryti, ką man dabar

daryti, sėdžiu ir ši tyla

nieko gera nesako

    •

dabar aš noriu kurti: iš žemės išaugo

sūnus, kuris prisirišo toje pačioje

žemėje, iš sūnaus vėl išdygo

tėvas, angelas skrenda

dangum ir nieko

nesako

    •

tada nebuvo jokio gyvenimo,

tada gyvenau su karve: pririšu,

ji nuėda, kiek pasiekia, skylė

žemėje, kai ištraukiu kuolą,

kai perkeliu į kitą

vietą – dar viena

skylė žemėje

    •

dabar aš noriu kurti: karvė neateina

manęs perkelti, skauda šita

grandinė, viską seniai

esu nuėdęs, iš žemės

išdygsta tėvas,

aš graužiu

tą žemę

    •

tada aš gyvenau su karve, bet draugas

nuolat kartojo, kad geriausi

poetai yra miesto poetai,

todėl užtaisiau visas

skyles ir mudu

išėjome

    •

jos ragus aprišau grandine, mums

mojavo visokie žmonės,

baidė mano karvę,

bet mes ėjome

nesidairydami,

ėjome ir tai

nėra jokia

kūryba

    •

nuo kojų trupėjo sudžiuvęs mėšlas, atsivedžiau

karvę į katedros aikštę, ir žmonės tada

kalbėjo, kad nieko gera tai nežada,

tėvas išlindo iš žemės, ne mano,

ne karvės tėvas, angelas

skrenda į mus, ir tai

ne aš sukūriau

    •

bet dabar aš noriu kurti: mes stovėjome

ir laukėme, kol tapsiu geriausias,

triskart mylėjau, palikęs buvau

savo karvę, ji stovėjo

ir laukė manęs,

tada viskas

apsivertė

    •

aš stovėjau ir laukiau, kol ji

graužė nedygstančią žolę,

kol bliovė ant šito tėvo,

visus vienodai

mylinčio

    •

ir tada tvirtai apsisprendžiau: nieko nebus,

mudu grįžome ant savo žemės,

pririšome mano tėvą,

nes ką man reikėjo

daryti, ką

man čia

kurti

    •

dabar aš nenoriu kurti:

atgal į skyles žemėje,

atgal į gyvenimą,

viskas, bet tėvas

grandinę

nutraukęs,

angelas

žemę

graužia,

ir aš

nežinau,

kur juos

perkelti

k u r č i a s   p a s ima t y ma s

 ji: na, ir kaip aš tau atrodau?

jis: tiesą sakant, galvojau, kad bus daug blogiau.

                   Iš tyčia nugirsto pokalbio gatvėje

mums susitikus pirmąjį kartą, po dviejų

valandų ištarei, kad nieko nebus

po mėnesio ir aš pasakiau, kad nebus,

o tu nueidama atsisukai, kad šiaip tai

nieko ir nevyksta

po pusmečio jau suplukdėme knygas į bendrą

buvimą – žiūrėk, kai kurios sutampa,

bet tau atrodė, kad tai dar nieko nereiškia

po metų apsidairiau aplink – matai, tu galvojai,

kad nieko nebus, tą naktį nieko ir nebuvo,

viskas prasidėjo po to

atsibudusi ištarei, kad mūsų gyvenime kažkaip

nieko nevyksta, kažkodėl niekas nejuda, labai

ramus yra šitas vanduo

kitą rytą nusisukai, nes tau sunku gyventi,

nes aš net neprisimenu, kurią dieną mes susitikome,

ką išsiskiriant pasakiau

rugpjūčio devintą nusprendėme išbristi:

tu buvai tikra, kad mums reikia

vienodų indų

aš irgi stengiausi, pasakiau, kad galiu

išsitatuiruoti kokią nors žuvį

pažastyje, nes viskas dabar bus iš naujo

rugsėjo ketvirtą jau bandėme atskirti, kurios

knygos yra tavo, kurios – mano, žuvys

jau plaukė iš tavo ir mano indų

o mums susitikus pirmąjį kartą, po dviejų

valandų išsižiojau, kad labai greitai

praėjo šis laikas, kad kiauros yra sekundės

nepramuštos minutės, nes nemačiau, kaip suteki,

nes negirdėjau, kaip išbėgi, sraunūs

nebuvimo metai

trys varvantys mėnesiai, aštuonios išsiliejusios

dienos, nes valandų tiksliai nepasakysiu

-